Šiandien nežinau, kas istorijoje su Laisvės premija man juokingai graudžiau. Absurdiški ir demagogiški yra tokių žmonių kaip socialdemokratas Artūras Skardžius argumentai, kodėl tos premijos jie nedavė profesoriui Vytautui Landsbergiui.
Girdi, pastarasis neperspėjo, kad sovietų kariai kartais šaudydavo. Ne visi buvo tokie keistai neinformuoti ir kvaili, kaip tokius niekus šnekantys politikai, kurie turbūt nežino, kas daroma su tankais ir automatais. Bet apie tokius kliedesius nebesinori plėstis – parašiau prieš savaitę.
Kartu galiu pasakyti, kad juokingai atrodo ir konservatorių aktyvo isteriškos raudos bei infantilios akcijos su tautinėmis juostelėmis, kurios naudingos nebent juostelių siuvėjams. V.Landsbergio autoriteto jos nekelia, veikiau jau atvirkščiai – atgaivina pašaipas dėl „megztųjų berečių“, „asmens kulto“, įtarimus, kad jis pats be tos premijos netveria savame kailyje.
Tai tas atvejis, kai kvanktelėjęs fanų klubas savo neadekvačiu elgesiu ima kenkti savo mylimos žvaigždės reputacijai. Tiesa, nenoriu pasakyti, kad visi, kurie tą juostelę rišis, kvanktelėjo, tačiau kai kurie tikrai stipriai nusišneka.
Nusiašarojama iki to, kad neva dabar jau deramai nepaminėsime Kovo 11-osios jubiliejaus. Gal kas ir nepaminės, o aš sau tokių kliūčių nematau. Bet čia jau, ko gero, beveik religijotyros sritis. Mat vieniems žmonėms išeina šiaip melstis, o kitiems reikia atitinkamos atmosferos, aukso altorių spindesio bei brangių ikonų gausos, kad patirtų katarsį. Ką gi – kiekvienam savo apeigos. Tik kai politikoje būtent apeigos tampa pagrindine rietenų tema, – nesinori kištis ir palaikyti kurios nors iš pusių.
Pasakysiu tik tiek, kad purkštaujantys ir besiraunantys plaukus šiandien man yra ne mažiau juokingi ir apgailėtini už velionio prezidento Algirdo Mykolo Brazausko svitos narius bei talento gerbėjus. Pastarieji pagrindine jo laidotuvių tema pavertė irgi isteriškus reikalavimus pašarvoti ilgametį kompartijos karjeristą būtent Arkikatedroje ir prakeiksmus Lietuvos Romos katalikų bažnyčios vadovybei. Kitaip jų ponas irgi, girdi, nebūsiąs deramai apraudotas ir pagerbtas. Pamenu, neiškentęs tada pasiūliau jiems apskritai pasilaidoti savo dievaitį Grūto parke, į ką irgi nuskambėjo gėdinimai ir aiškinimai, kad „nėra nieko švento“.
Gal toks abiejų stovyklų elgesio panašumas bei apeigų sureikšminimas yra ir dėsningas. Mat abu lyderiai vienaip ar kitaip išauginti sovietų nomenklatūros terpėje, o ten irgi buvo perdėtai mėgstami ordinai, premijos ir mauzoliejai.
Kadangi premija patikėta tokiam politiniam turgui kaip Seimas, panašūs incidentai dėsningi ir net lengvai nuspėjami, ypač priešrinkiminiais metais. Bet tiek jau to – jei kam patinka nervintis, kovoti, solidarizuotis ir gadinti sau nervus, netrukdau. Tik turiu vieną idėją ir pastebėjimą, kaip viskas turėtų būti.
Prof. V. Landsbergis, kad ir kokių jam kas turi priekaištų, myli ar nekenčia, išties yra asmuo, kuris mūsų platumose prilygintinas Vaclavui Havalui ar Lechui Walensai. Anie juk irgi nebuvo idealūs politikai, bet juk ne tai svarbiausia. Tokį vaidmenį jis suvaidino prieš 25 metus, ir tai yra tiesiog faktas. Todėl jo vietoje aš tų premijų negaučiau iš A. Skardžiaus, L.Graužinienės ar B. Bradausko malonės, o dalyčiau jas pats. Statusas ir galimybės juk leidžia, o duoti turėtų būti jau tikrai maloniau, negu imti ir spėlioti, ar duos.
Dievaži, sukurčiau atitinkamą fondą, nustatyčiau taisykles, susirinkčiau komitetą ir duočiau tai Sergejui Kovaliovui, tai Nijolei Sadūnaitei, tai Amerikos prezidentui, tai kokiam NATO generaliniams sekretoriui, tai popiežiui, na, gal ir Daliai Grybauskaitei, jei jau man atrodytų, kad to verta retorika prieš Putiną.
Būtų mano reikalas. Ir jas imtų, kaip ima V.Havelo premiją, nes užsienyje (nekalbu apie Rusiją) V.Landsbergio vardas gerbiamas. Ten, kitaip nei Lietuvoje, visi žino, kad jis buvo pirmasis atkurtos valstybės vadovas, tegul ir ne prezidentas. Taigi tas vardas kasmet plačiai skambėtų kartu su Lietuvos vardu. Spėju, kad ir po mirties, nepaisant parlamentinių daugumos ambicijų.
Keista, kad nė vienas iš patriarcho bendražygių, juostelių platintojų, nepatarė jam šitokio varianto. Dar, beje, nevėlu – galima spėti ir iki jubiliejaus bei liautis bandyti priversti socialdemokratus mylėti, jei jiems neišeina.
P.S. O jubiliejus bus šiaip ar taip ir be V.Landsbergio tikrai nebus švenčiamas, tad galima apsiraminti ir nebekelti erzelio.
