Todėl vienaip tą patį ragauja vergas, kitaip – laisvas žmogus, skonio receptoriais apčiuopdamas laisvės esmę, semdamas fizinę palaimą iš laisvės resursų. Laisvė yra svarbiausiasis vitaminas, reikalingas žmogaus gyvasties palaikymui. Posakis „ įkvėpti laisvės oro“ yra tautologija, nes nelaisvėje žmogus yra priverstas springti dvoku nuo okupanto autų, padžiautų ant balkono turėklų, dūsta kaip žuvis išmesta ant kranto. Taigi laisvė kvepia, laisvoje šalyje kvėpuoti yra vienas iš didžiausių malonumų, kai krūtinė kilnojasi nuo kunkuliuojančių plaučių ir iš laimės vartosi tavo širdis. Net daugintis nelaisvėje buvo galima tik užpylus akis, bandant užmiršti, kad tokiomis aplinkybėmis žmogus nevalingai tampa vergų gamybos mašina, darbo jėgos reproduktoriumi, – kur kūdikiai gimsta pasenę jau įsčiose. Žiū: nelaisvėje nesidaugina net kai kurios gyvūnų rūšys, į gyvenimą žiūrinčios daug blaiviau.
Galop išlaisvintame krašte pati laisvė panašėja į tavo mylimąją, atsiliepiančia bedugnių akių žvilgsniu, nuo kurio svaigsta galva.
Ogi nelaisvėje net kraštovaizdis „mėlynas Nemuno vingis ir sena Palanga“ buvo pavyzdinė butaforija, padažyta plastmasė arba optinė apgaulė, o laisvės pakylėtas atsiduri pačios tikrovės centre su sena Palanga ir mėlynu Nemuno vingiu, kur akys nebemeluoja. Viskas čia matosi iki smulkiausių detalių savaime kaip Tėvynės nepaslėptis.
Prie laisvės yra geriau gyventi nei prie nelaisvės net tada, kai būna labai blogai.
