Pradžioje atlikime mažą, poros klausimų testą:
1) Ar tu, Skaitytojau, nemėgsti lenkų?
2) Ar tiesa, kad turbūt net tiksliai nežinai, kodėl jų nemėgsti?
Jeigu abu atsakymai teigiami, tuomet skaityk toliau.
Praėjusį, ilgąjį kovo 11-osios savaitgalį keliavau į Varšuvą. Nors taupumo sumetimais vykau drauge su septynių žmonių kompanija iš Kauno, tačiau mano tikslas buvo ne įsigyti pigesnių prekių „Biedronkoj“, o aplankyti ten gyvenančius bičiulius bei kartu su jais paminėti šią šventinę, laisvą dieną.
Išvykos pradžioje klausiau pakeleivių, kurių daugumos iki tol nepažinojau. Klausiau jų, „Ar jums patinka lenkai?“. Ir atsakymas nuskambėjo tarsi kažkur jau girdėtas, toks savaime suprantamas... toks „tss... aišku, kad nepatinka“. O dar aiškiau pasidarė kiek vėliau, kai atvykęs į vienos iš vietinių atlikėjų grupės koncertą tos pačios kompanijos narys staiga nusprendęs išeiti, išpyškino „nu, lenkų tai aš tikrai neklausysiu“.
Jaučiau švelnią svetimą gėdą už savo tautiečius bičiulių iš Varšuvos akyse, tačiau į diskusiją su savo pakeleiviais nebesivėliau, tik pasiteiravusi sužinojau, jog didysis „heiteris – lenkų skeptikas“ kadaise kartu su kaimyninės tautos atstovais dirbo emigracijoje ir būtent iš ten parsivežė slogius prisiminimus.
Suprantu, kad jautrus ir pažeidžiamas gali pasijusti žmogus, būdamas svečioje šalyje, bet, čia pagalvojus prisimenu, kad mano draugų, lietuvių, pora neseniai pakeitė būstą Londone, nes negalėjo pakęsti brutalių rietenų už sienos, kurias kėlė kiti lietuviai ir šioje situacijoje neįžvelgiau jokio nacionalinio ypatumo.
Žmonės taip daro. Manau, kad nemėgti visos tautos dėl sutiktų asmenų, t.y. buvusių kolegų, yra taip pat neteisinga, kaip, tarkim, nemėgti viso miesto ar šalies, dėl to, kad klasiokai iš tavęs tyčiojosi mokykloje, taip atsitveriant stereotipu, atsiribojant kompleksais ir tiesiog nebemėgstant, o dar jeigu kiti nemėgsta, tai ai...
Aš visai kitaip žiūriu į šią dviejų šalių kaimynystės problemą, tiksliau, stengiuosi atskirti asmeninius konfliktus nuo etninių. Pastarieji, kadaise istorijos vingiuose prasidėję nuo įžeistų nacionalinių ambicijų, dabar sklando ore kaip vaiduoklis, tarsi nenykstantis neapykantos baubas nei vienos, nei kitos tautos šviežiose kartose.
Bet juk nuo kai kurių savo protėvių nepatogių, nebereikalingų požiūrių, tokių kaip, pavyzdžiui, vaikų auklėjimas diržu, sąmoningai bandome atsiriboti, laikydami juos atgyvenusiais, „dinozauriškais“ ir nemoderniais, sėjančiais tik smurtą. Tuo tarpu šitą gerokai senstelėjusią, kaimynišką, artimą nesantaiką priimame „po difoltu“, kartais net patys tiksliai nežinodami, kuriais metais Liucijus Želigovskis įžengė į Vilnių ar kodėl būtent vienoje, o ne kitoje vietoje buvo nubrėžta demarkacinė linija.
Nemėgstam tų lenkų, nes jie ten kažką praėjusiam amžiuje mums padarė. Na ir šiaip – lenkai.
Aš suprantu, kad galima mėgti krepšinį, nesugebant paaiškinti dėl kokios priežasties jis patinka, arba mylėti žmogų tiesiog, nes myli, bet reikia suprasti, kad neapykantos jausmas yra pavojingas. Jis turi kiek kitokį, ne tik įpročių susidarymo, poveikį aplinkai. Neapykanta, ypač dideliu mastu, visuomet yra su konflikto prieskoniu, su neišvengiamu abipusiu praradimu.
Kaskart, kai nuvykstu pas savo draugus Lenkijoje, būnu svetingai sutikta, sočiai vaišinama, dalyvauju vietos vakarėliuose, palaikau nuotaikingą pokalbį įvairiomis temomis. Susierzinu tik dėl vieno dalyko – kad įveikti penkis šimtus kilometrų užtrunka pusė dienos ir šitai padariusi nerandu ryškaus kontrasto, nepatiriu pilnaverčio aplinkos pasikeitimo, nes jaučiuosi tarsi kitame mieste, o ne kitoje šalyje ir nerandu dėl ko mus, lietuvius, ir juos, lenkus, reikėtų lyginti. Mano galva, esame be galo panašūs – tiek šeimos samprata, tiek kartų skirtumais, tiek finansiniais pajėgumais, tiek kasdienės rutinos problemomis, tiek laisvalaikio praleidimo įpročiais ir kitais dalykais.
Verta paminėti ir lietuvio Jono, pas kurį svečiavausi istoriją. Jis, būdamas Lenkijos lietuviu, gimęs Punske, prieš beveik dešimt metų bandė pritapti Vilniuje, mokėsi čia, tačiau nerado ryšio su lietuviais, todėl išsikraustė į Varšuvą kaip daugelis jo kraštiečių, gyvenančių ten. Jonas grįžta čia tik retkarčiais, tik sudalyvauti renginiuose, aplankyti draugų.
Gimtine Lietuvą laikantis Jonas, ją visuomet prisimena su dideliu ilgesiu, tačiau gyventi joje nenori. Pasak jo, panašiai svetimais save laiko ir Lenkijoje nepritampa Lietuvos lenkai. Ir nei aš, nei Jonas negalime paaiškinti šios situacijos priežasties, tad tyliai numojame ranka ir toliau juokiamės iš to, jog netrukus lenkai galės atidaryti Apsipirkimo muziejų lietuviams, nes šituo, rodos, kol kas labiausiai domisi Lenkijoje vizituojantys mano tautiečiai.
Greičiausiai prie šios abipusės kaimyniškos patyčios ne ką mažiau nei seni apsidraskymai, prisideda ir panašus mentalitetas, neleidžiantis nusileisti nei vienai, nei kitai pusei. Nepilnavertiškumo kompleksų, netolerantiško lupikiško elgesio, piktdžiugos kito nesėkme daigai kasdien vis iš naujo dygsta ir tarp Jeneko bei Jureko kur nors Lodzėje, ir tarp Juozo ir Broniaus Šiauliuose.
Pavyzdžių aplinkui apstu ir, mano supratimu, jie atsiranda dėl išsilavinimo ir kultūringumo stokos. Mokėti susikalbėti, sutarti ir dalintis yra taip pat svarbu, kaip ir mokėti skaičiuoti, skaityti ar vairuoti. Deja, sugyvenimo pamokas dažnas palaikėm ir dažnai tebelaikom bobučių moralais.
Kad ir kaip ten bebūtų su tais vainikais po kaimynų langais, aš pati nesutinku, kad tik politikai ar žymūs visuomenės veikėjai formuoja požiūrį ir tarptautinius santykius. Sutarimą su kaimynais galime įtakoti ir kiekvienas iš mūsų, kasdieniais mažais darbais arba bent jau pradėdami mažiau nemėgti šiaip sau.
Besistengdami bent jau nesielgti kiauliškai, tarsi lenkai, šiandien atvykę į Lietuvą ir lietuviai čia pat vos kirtę Lenkijos sieną. Pravartu būtų suvokti, kad mes VISI kuriame kaimyniškus santykius ir nustoti vieniems kitus laikyti kvailiais. Įsidėmėjau ilgam tai, ką sakė mano labai gerbiamas dėstytojas: „Jeigu žmogų laikai kvailiu, tikėtina, jog jis tave laiko tokiu pačiu“.
Aš pati, būdama lietuve, kurios dešimčių kartų šaknys įaugę giliai Dzūkijoje, niekad nemaniau, kad iš pradžių tik kolegiškai bendradarbiaudami, vykdydami neformalius kultūrinius mainus su lenkais – per muziką bei koncertus, tapsime draugais tokiais, kokiais tapome, o aš staiga, pamokslaudama, imsiuosi atstovauti juos savo tautiečių akivaizdoje.
Bet mano supratimu, orus bendravimas su kaimynais yra neatsiejamas pagarbos savo kraštui dėmuo.
