Struktūrinis tautos perteklius

Šį komentarą parašiau norėdamas pratęsti Liudo Dapkaus straipsnyje „Kas Lietuvoje liks po lietuvių?“ išdėstytas mintis.

Daugiau nuotraukų (1)

Edvardas Čiuldė

Mar 17, 2016, 8:07 AM, atnaujinta Jun 1, 2017, 12:10 PM

Perteklių paprastai suprantame kaip tai, kas kupa per viršų, liejasi pro kraštus, netelpa, neturime kur padėti. Taigi atrodytų, kur ne kur, kada ne kada, bet kalbant apie lietuvių tautą šiandien labiausiai netinka operuoti pertekliaus terminu, ypač jeigu prisiminsime tikrą dalykų padėtį gimstamumo sferoje, nenuslūgstančios emigracijos prakeiksmą, populiacijos skaitlingumo mažėjimą katastrofiškais tempais.

Tačiau, kaip atrodo, iš tiesų nuoroda į struktūrinės konfigūracijos perteklių, sąmoningai prasilenkiant su įprasta perviršiaus samprata, matematine kiekybine pertekliaus ar stokos konstatacija, leidžia paaiškinti tautos nykstamumo katastrofinį pobūdį, kai nedžiuginantys procesai įsismarkauja taip, kad pranoksta net niūriausias prognozes.

Na, žiūrėkite, lietuvių emigracija jau primena tautos persikraustymą nežinia kur, žmonėms būriais paliekant pažadėtą žemę, neradus sau vietos net ištuštėjusioje tėvynėje, – čia, poeto žodžiais tariant, atstumai tarp žmonių greitai bus tokie dideli, kad išgyventi sugebės tik hermafroditai. Ko ne savotiško pertekliaus badanti akis manifestacija, tikrasis švaistūniškumo triumfas? Jeigu galop lietuvių tautoje liktų tik du asmenys, t. y. kažkoks Lansbergis ir kažkoks Čiuldė, antrasis dėl įsivyravusios inercijos būtų struktūrinio pertekliaus įkūnijimas pačiu akivaizdžiausiu pavidalu, tarkime, kažkoks niekam dorai netinkantis balastas dar ir dėl to, kad penktadienio vaidmeniui vis dėlto labiau tiktų kviestinis personažas. Čia nesiruošiama kalbėti apie blogos demografinės padėties ir išaugusių emigracijos srautų socialines ekonomines priežastis, – toks priežastingumas yra aptartas skirtingais rakursais labiausiai kompetentingų ekonomistų opusuose, tiesa sakant, dažnai žmogus tai patiria savo oda be didesnių išvedžiojimų.

Kartais dar sakoma, kad lietuvius iš tėvynės gena teisingumo stoka, pagarbos žmogui deficitas, – tai taip pat tikriausiai gali būti tiesa atskirais atvejais, individualiu biografiniu požiūriu. Kita vertus struktūrinis požiūris leidžia įvertinti tas aplinkybes, kurių nepastebėtume net suskaičiavę visus atskirus atvejus, kai visuma iš tiesų yra kažkas daugiau nei dalių suma, o struktūriškumas lemia dar ir papildomo efekto, taigi kažkokį pridėtinės vertės priežastingumą. Lietuvių tautos struktūrinio pertekliaus fenomeną sukūrė ir jo tęstinumą užtikrina įsisenėjusi, dabar jau fundamentalizmo pavidalą įgijusi valdžios begėdystė. Iš tiesų, čia kalbame apie atvejį, kai visų mūsų siektina sanglauda tauta-valstybė tampa išskydusi būtent dėl valdžios neadekvatumo, kai tokią teoriškai postuluojamą sanglaudą realiai pradeda pavaduoti valdžios fundamentalios begėdystės ir tautos kaip balasto paralelizmas. Keletas pavyzdžių, kurie byloja patys už save, kurie be visa ko kito liudija, kad kalbame ne apie atsitiktinį, bet dėsningai pasikartojantį reiškinį, kai sukamės uždarame rate, nesugebėdami išbristi iš valdžios begėdystės liūno. Kovo 11-osios akto signatarai įsteigė tikros begėdystės pavyzdį patys pasiskyrę sau sklypus, tokiu savo veiksmu išniekinę nepriklausomybės idėją, nepateisinę jiems suteiktos garbės realizuoti tautos valią oriai, neperskubėjus pasipelnant, kemšant sau į kišenes.

Dėl įvairiausių sumetimų dažniausiai šį nesmagų pavyzdį apeiname aplinkui, tačiau bėda ta, kad principingai neįvertinus nešvankybės vieną ar kitą kartą, tame pačiame rate pradedame suktis be pabaigos, kartodami, kaip sako rusai, kvailą begalybę.

To paties naujas pavyzdys yra neraudonuojančių Konstitucinio teismo teisėjų sprendimas atstatyti per krizę sumažintus atlyginimus visų pirma sau patiems ir Seimo nariams, nekvaršinat galvos, kad yra nepalyginamai skurdžiau besiverčiančių, tiesiog galą su galu vos suduriančių gyventojų kategorijos. Kaip jau ne kartą buvo pastebėta pastarosiomis dienomis, eilinį kartą driokstelėjo I. Degutienė. Socialdemokratus, kartais labai keistai besikraipančius valdžioje, ne tik galima, bet ir būtina kritikuoti, tačiau kai skurdinimo politika yra pavadinama dabartinės vyriausybės veikla būtent žmonių iš A. Kubiliaus, nepralenkiamo tautos nuskurdinimo genijaus, aplinkos, pradedu raudonuoti už visus konservatorius. Poetas G. Patackas yra užrašęs štai tokia strofą (cituoju iš atminties): o europos mere homere/ pasodinęs tu gėlę bodlerą/ uostai ir pats raukais.

Tačiau dabar jau galima grožėtis vaizdeliu, kaip konservatoriai uosto savo pačių rauką ir baisiai raukosi. Reziumuojant, lietuvių politinė klasė didžiąja dalimi yra neatitinkantis modernios tautos lūkesčių, galimas daiktas, XIXa. valdančiųjų įvaizdį retransliuojantis anachronizmas. Tragiškiausias dalykas čia yra bandymas imituoti politinės klasės atsinaujinimo procesą, kai į senelio vietą stoja tos pačios giminės anūkas, tokiu būdu siekiant išsaugoti kelių šeimų privilegijuotą padėtį valstybėje.

Begėdystės ratas sukasi be didesnių trukdžių su periodiškais paūmėjimais.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.