Kaip tada suprasti Jėzaus kančią ir mirtį ant kryžiaus? Argi jis nepasidavė teroristams? Atsakymas – pokalbyje su 42 metų dvasininku, kuris jau pustrečių metų vadovauja joanitų vienuolynui Vilniuje.
– Girdėjau, jog kai kurie krikščionys per gavėnią susilaiko ne tik nuo tam tikro maisto, bet ir nuo interneto. Ar tai tiesa?
– Taip, tikrai pažįstu žmonių, kurie per gavėnią labai apriboja interneto vartojimą. Bent jau nusprendžia internetu nesinaudoti savo kambaryje. Aišku, dauguma žmonių savo priklausomybės nuo interneto nesuvokia.
Vienuolinėje tradicijoje mes turime celes – kambarėlius, kuriuose galime patylėti, kur yra erdvės tiesos ieškojimui. Bet net ir netikintiems žmonėms reikia vidinės erdvės, kurioje žmogus su savimi galėtų pabūti ne kaip su priešu.
– Dauguma žmonių vengia likti vieni. Net važiuodami autobusu, jie iškart griebia telefoną ir naršo po „feisbuką“.
– Bendravimas „feisbuke“ iš vienos pusės yra gera naujiena, nes galima bendrauti su daugeliu žmonių, per atstumą palaikyti ryšį su seniai matytais draugais. Tačiau tikrai yra pavojus, kad tai pakeis tikrąjį bendravimą. Internetu bendrauti lengviau, nes iškart nematai žmogaus kūno kalbos reakcijų. Todėl drąsiau pasakyti tai, ko į akis niekada nedrįstum pasakyti. Tai – privalumas, tačiau dažnai tai veda į neįtikėtiną žodinį smurtą.
Juk žodžiais ne tik informacija perduodama, bet ir jausmai. Pasikalbėjimas su gyvu žmogumi reikalingas, kad neužsidaryčiau savo pasaulyje ir savo mintyse. Galime pasakyti, kad jausminis žodžių turinys yra žodžių „muzika“.
– Prieš šventes dvasininkai ragina laikytis tylos. Kuo tyla tokia svarbi?
– Čia pirmiau reikėtų suprasti, ką žmonėms reiškia tyla – ir tikintiems, ir netikintiems. Tyla kaip tokia nėra vertybė: kartais tyli, nes neturi, ką pasakyti, ar dėl to, kad tau nuobodu kalbėti, ar iš baimės, ar iš nemokėjimo išreikšti savo minčių.
Tyla yra vertybė tada, kai tai yra bendravimas anapus žodžių. Čia kaip poezijoje – gražiausia poezija nėra ta, kurioje daugiausiai kartojami žodžiai „Aš tave myliu“, o ta, kuri duoda tai suprasti „tarp eilučių“.
Jeigu kitas žmogus įstringa ir tyli kaip „pakibęs“ kompiuteris, tokia tyla nėra bendravimas. Tačiau jei norime kalbėti apie svarbius, gal net skaudžius dalykus ir nemokame patylėti, mums nepavyks pereiti prie gilesnių temų.
– Turite galvoje, kad žmonės bendraudami vis galvoja, ką dar pasakyti, o pašnekovą nutraukia jo net neišklausę?
– Taip, reikia kantrybės ir pasitikėjimo, kad kito klausytum iki galo. Psichologai tą gerai žino, kad kai žmogus jaučia klausymą, tada atsiveria galimybė kalbėtis. Tai nereiškia, kad klausytis turime ištisai tylėdami. Galime užduoti klausimą, kuris parodo, kad klausomės ir suprantame.
Bendravimas yra pagrindinis žmogaus poreikis. O kitas svarbus poreikis – kontempliacija, gilinimasis į žmogaus gyvenimo slėpinius. Visi žmonės to ieško, tik ne visi supranta turintys tokį poreikį. Dažnai žmogus pripildo dvasią tariamai įdomiais dalykais, tačiau vis tiek jaučiasi nepatenkintas.
Čia panašu į tai, kaip internete kažko ieškai ir nerandi, nes nežinai, ko iš tiesų ieškai. Žiūrinėji visur aplink. Galiausiai atsiranda priklausomybė nuo paties naršymo internete.
Tačiau dar svarbiau išjungti mūsų vidinį internetą – nuolat galvoje besisukantį minčių srautą. Ne tik kalbėdamiesi su žmonėmis, juos pertraukiame. Pokalbis su Dievu vyksta panašiai. Ateiname į bažnyčią ir tylime Dievo akivaizdoje. Tačiau labai greitai pradedame kalbėti. O turėtume mokytis klausytis Dievo, kuris mums kalba gyvenimo žodžius. Tam reikia įžengti į didesnę tylą.
– O nuo maldos negali atsirasti priklausomybė?
– Jeigu tai priklausomybė, tai ji neatima laisvės. Žinoma, kai atrandi tai, kas tavo gyvenimui suteikia prasmę, galima sakyti, kad tampi nuo to atradimo priklausomas. Tačiau tai nekelia laisvės netekimo ar susvetimėjimo jausmo. Kai meldžiamės, ieškome pasislėpusio Dievo. Dievas irgi rūpinasi tuo, kad ne per daug jausmiškai, paviršutiniškai prie jo prisirištume.
– Papasakokite, kaip vienuoliai bendrauja su Dievu. Ar Dievas jiems kalba tyla, ar – žodžiais?
– Gyvenimas mūsų vienuolyne taip sutvarkytas, kad pirmoje vietoje yra malda. O malda yra kartu ir kalbėjimas Dievui ir tyla. Kalbėdami ar giedodami liturgines valandas, broliai šlovina Dievą Šventojo Rašto žodžiais ir į juos įsiklauso. Yra laikas ir tyliajai maldai. Melstis pradedame tylėdami Dievo akivaizdoje, suvokdami jo nuolatinį buvimą mūsų gyvenime.
Dievas yra anapus visų žodžių. Mes esame akivaizdoje to, kuris yra. Kai Mozė išvydo degantį krūmą, jam Dievas apsireiškė: „Aš esu tas, kuris yra“.
Štai todėl susitelkti tyloje reiškia, kad yra Tas, kuris yra daugiau už visas mane kasdien lankančias mintis. Jis yra mano gyvenimo pradžios slėpinys ir pabaigos slėpinys.
Mes tylime ne šiaip sau, tylime prieš tą, kuris yra pati meilė, ir kurį pažįstame tikėjimu.
– Sakote, kad tie, kurie nėra tikintys, negali patirti ir tikros tylos?
– Manau, kad netikintis tiesos ieškotojas gali protarpiais patirti tikrai autentišką tylą. Tačiau atsisakymas su Dievu susitaikyti yra kliūtis patirti bendravimui su Dievu būdingą tylą. Evangelijoje kaitome, kad pagrindinė Jėzaus problema yra ta, kad žmonės su juo nesugeba bendrauti. O jie nesupranta gerosios naujienos būtent dėl tikėjimo stokos.
Per Paskutinę Vakarienę Jėzus atvirai kalbėjo, kodėl jis yra atėjęs, atskleidė savo paslaptis. Vienas iš apaštalų pasakė, kad dabar pagaliau Jis kalba be palyginimų. Taip jis kalbėjo dėl to, kad jie mokėjo jį išklausyti – žinoma, išskyrus Judą.
Tiesa, jei kalbame apie tylą, įdomu prisiminti tas Šventojo rašto vietas, kur Jėzus tyli. Kai fariziejai jam spendžia spąstus, jis atsako jiems klausimu. Taip pat labai įdomus yra suimto Jėzaus pokalbis su Poncijumi Pilotu. Kai šis jo klausia: „Iš kur tu esi?“ Jėzus jam neatsako. Kodėl?
Nes jie prieš tai jau buvo užmezgę dialogą, Jėzus apreiškė Pilotui, kad jo karalystė ne iš šio pasaulio ir kad jis atėjo į šį pasaulį, kad liudytų tiesą. Tą pokalbį Pilotas nutraukė skeptišku klausimu: „O kas yra tiesa?“ Atsakymo nelaukdamas, jis išėjo derėtis su fariziejais, ir tuomet pasmerkė Jėzų nuplakti.
Pilotas iš tikrųjų neieškojo tiesos. Jis pasistengė rasti politinę išeitį – patenkinti fariziejus ir aukščiausiuosius kunigus, ir kartu nepasmerkti Jėzaus, nes suvokė jį esant nekaltą.
Toks Piloto sprendimas nebuvo pagal tiesą. Jeigu žmogus nekaltas, jo negalima nuplakti. Kai sugrįžta nuplaktas Jėzus, Pilotas turėtų suvokti neteisingai pasielgęs. Tylėdamas Jėzus pasipriešina Piloto neteisybei, jo politiniam bailumui. Tai yra galimybė grįžti į tikrą bendravimą, kuria jis nepasinaudoja. Galima pasakyti, jog Pilotas patiria tuo metu vadinama Dievo tylą. Tai tyla, kuri kviečia į atsivertimą.
– Daug žmonių stebisi, kad Jėzus mirė ant kryžiaus – jiems tai atrodo kvailystė. Arba samprotauja, kad nebuvo jis Dievas ir neturėjo galios. Kaip aiškinate, kodėl Jėzus pasirinko mirtį?
– Paprastai žmogaus tikslas yra išlikti gyvam. Tačiau Jėzaus tikslas yra meilė, kurios mes net negalime įsivaizduoti. Tokia meilė stipresnė už mirtį. Jis taip elgėsi todėl, kad savo kančią ir mirtį matė kaip stipriausią meilės kalbą žmogui.
Neteisinga sakyti, kad jis pasirinko mirtį. Jis pasirinko aukščiausiąją meilę. Jis ne kartą parodė, kad gali ištrūkti iš persekiotojų rankų. Tačiau jis norėjo parodyti, kad jo tikslas nėra meilė savo gyvenimui. Jo geros žinios viršūnė – tai, kad jis atiduoda gyvenimą žmogui. O tada jau žmogus renkasi, ar priimti, ar atmesti. Žmogaus atsakomybė, ar jis priims šią neįkainojamą dovaną.
– Esate prancūzas. Dėl to jau pokalbio pradžioje norėjau paklausti apie tragiškus įvykius Prancūzijoje. Kaip turėtų elgtis tikras krikščionis, jei jis atsidurtų teroristų rankose? Kovoti, priešintis – ar tai yra išeitis?
– Fanatizmas yra religijos išnaudojimas. Teroristai išnaudoja religiją politiniams tikslams.
Suprantu, kad jūs klausiate, kaip kovoti be smurto. Žinoma, jei atsakysi tuo pačiu, tada įeisi į smurto logiką. Krikščioniška yra stengtis į blogį atsakyti gėriu.
Tačiau dažnai tai klaidingai suprantama, manant, kad reikia būti pasyviems. Kova kaip tik turi būti aktyvi. Kristus čia yra pavyzdys. Ne tik krikščionims. Net ir induistas M.Gandis, žavėjosi Kristumi dėl to, kad jis praktikavo tai, kas hinduizme vadinama „ahimsa“ – atsisakymą naudoti prievartą.
Netiesa, kad Jėzus buvo pasyvus. Kai kareivis jam trenkė per veidą, jis neatsuko antrojo žando. Jis atsakė kareiviui: „Jeigu neteisingai kalbėjau, pasakyk, ką pasakiau neteisingai. O jei kalbėjau teisingai, tai kam mane muši?“
Negalima savęs aukoti pasyviai, pasiduodant. Tada tu prisiimtum dalį atsakomybės už smurtą. Negalima palengvinti priešui smurtavimo – tai būtų nusikaltimas prieš taiką. Save aukoti galima tik dėl aukštesnio tikslo, iš meilės. Tada, kai sugebi parodyti kitam jo kaltę ir suteiki atsivertimo galimybę.
– Ar tai reiškia, kad negali būti surašytų taisyklių, kada kalbėti, o kada – tylėti? Kada priešintis, o kada – pasiduoti?
Svarbu, kad gerbtume priešą. Turime suvokti, kad jis ir jo smurtas yra skirtingi dalykai. Jis yra laisvas elgtis kitaip ir turime suteikti jam tą galimybę.
Jei žeminsime, tai neduos galimybės jam išeiti iš užburto smurto rato. Žeminimas visada veda tik į didesnį smurtą.
