Ar galima šiuolaikinėje visuomenėje sugyventi su grupe žmonių, švenčiausia laikančia knygą, kurioje jų dievas jiems įsako: „tautų miestuose, kuriuos tavo dievas duoda tau kaip paveldą, nepaliksi nė vieno gyvo, kas kvėpuoja“? Ar galima šiuolaikinėje Europoje sugyventi su fanatikais religijos, kurios šventikams priklauso žodžiai: „Žudykite juos visus, dievas atsirinks saviškius“? Arba kurios šventojoje knygoje kaip nurodymas už kelių žmonių tikėjimą ne tuo dievu yra skelbiama kolektyvinė mirties bausmė visam miestui?
Jos pasekėjai be skrupulų žudo ir šlykščiausiais metodais kankina vaikus. Jie nesibodi užpulti net ir klinikų, tampančių prieglobsčiu išeities neturintiesiems. Skelbia pasaulio pabaigą ir jos džiugiai laukia. Jų šventoji knyga sankcionuoja vergovę ir netgi nustato jos taisykles ir normas.
Jų istorija pilna karo, religinės agresijos, tarpusavio vaidų ir brolžudystės. Jiems nesvetimas žudymas ir kankinimas bendratikių tik todėl, kad jie priklauso ne tai sektai ar pakraipai. Jų religiniai lyderiai buvo taip absurdiškai priešiški naujovėms ir pažangai, kad buvo pasiruošę uždrausti net dujinį gatvių apšvietimą ir geležinkelius. Kai kurie, apleidę bet kokią nuosaikumo priedangą, tiesiai šviesiai pareiškė – „mąstymas – pati didžiausia iš šėtono paleistuvių.“
Ir nepaisant viso šito, mes juos įsileidome. Ne, ne įsileidome. „Mes“ ir esame jie.
Tai „mūsų“ popiežiai skelbė kryžiaus žygius, kurių taikiniais ir aukomis tapdavo ir tie patys krikščionys, ir žydai, ir mes, lietuviai. Tai „mūsiškiai“ šventieji tėvai priešinosi minties ir technologijų progresui, neva kaip prieštaraujančiam dievo nustatytai pasaulio tvarkai. Būtent „mūsų“ Bažnyčia sudarinėjo „Index Librorum Prohibitorum“ – draudžiamų knygų ir autorių sąrašą, kuris kiekvienam, bent kiek susipažinusiam su mokslo, filosofijos ir literatūros istorija bei skaitančiam į jį įtrauktas Keplerio, Koperniko, Kanto ar Voltero ir Hugo pavardes, turėtų versti rautis plaukus nuo galvos.
„Mūsiškis“ ištisos liuteronų denominacijos įkūrėjas ir absoliučiai bekompromisis antisemitas Martinas Liuteris laisvą protavimą laikė šėtono kekše, o jo galimai įkvėptas ir į tą patį traukinį mėginantis tilpti Adolfas Šiklgriuberis brūkštelėjo ir nuo savęs: „tikiu, kad veikiu pagal Visagalio Kūrėjo valią: gindamas save nuo Žydo, aš kaunuosi už Viešpaties kūriniją.“ Istorijai jis – Adolfas Hitleris.
„Mūsiškis“ yra ir Andersas Beringas Breivikas, ant kurio ilgo manifesto pirmojo puslapio puikuojasi ne kas kitas, o jo įsivaizduojamo ordino kryžius ir lotyniškas tamplierių ordino pavadinimas. Būtent šis „tamplierius“, savo šventa pareiga laikydamas atkreipti dėmesį į Europos islamizaciją, šaudė vaikus Utiojos saloje.
Tai „mūsiškiai“ evangelikai JAV puldinėja abortų klinikas ir žudo jose dirbančius gydytojus ir jų klientus. Tai „mūsiškėje“ Šiaurės Airijoje lemtingu galėdavo tapti neteisingas atsakymas į klausimą – protestantas tu ar katalikas? Link „mūsų“ linksta ir Džozefas Konis su savo „Viešpaties Pasipriešinimo Armija“, kuri grobia vaikus iš ištisų kaimų Afrikoje, indoktrinuoja juos ir pajungia kovai už teokratijos, paremtos dešimčia dievo įsakymų, kūrimą ginklu ir mirtimi.
Tai „mūsų“ Biblijoje galima rasti ištraukas apie dievo įsakomą ištisų tautų, jų senolių, moterų ir vaikų išskerdimą ir visišką sunaikinimą. Būtent joje galima rasti instrukcijų, kurios tautos tinka vergovei, o kurios ne, ir kolektyvinę mirties bausmę už ne to dievo garbinimą. Būtent iš „mūsiškių“ abatų lūpų kryžiaus žygio prieš tuos pačius krikščionis metu nuskambėjo žodžiai: „caedite eos; novit enim Dominus qui sunt eius„ – žudykite juos visus, dievas atsirinks saviškius.
Krikščionybė nėra pati blogiausia religija, bet fanatizmas jai ir jos istorijai yra savas lygiai tiek pat, kiek ir į mus besikėsinantiesiems. Būtent todėl kvietimas mestis visa galva atgal prie neva krikščioniškųjų Europos šaknų – ne mažiau kruvinų nei Islamo – kad būtų įmanoma atsilaikyti prieš kitos religijos puolimą, atrodo taip pavojingai. Mes iš to jau skausmingai, bet beveik išaugome. Jei į šį konfliktą patys eisime kaip į krikščionių karą su musulmonais, mes patys ir tapsime problema, kurią siekiame išspręsti.
Kovoti reikia. Tačiau sėkmingai kovai reikia tinkamai pasirinkti ginklus. Jei į fanatizmo pavojų atsakysime patys sulįsdami į religinius kraštutinumus, savo pakeltais ginklais tik nusideginsime rankas. Nyčės žodžiai apie bedugnę ir monstru tampantį žmogų, kuris pats per ilgai kovoja su monstrais, šiuo atveju įgyja bauginančiai tikslią reikšmę. Kovai su fanatizmu reikia ne daugiau kitokios rūšies fanatizmo – reikia jo antitezės: šalto proto, mąstymo, racionalumo ir emocijų valdžios apribojimo.
Tai – ne dviejų religijų karas. Mūsų priešų bombos drasko tiek krikščionių ar ateistų Belgijoje, tiek ir musulmonų Jemene ir Irake kūnus, o savo peilius jie kiša ir po užsieniečių darbininkų ar operatorių iš Azijos kaklais. Tai yra civilizacijos kova su barbariškumu, o kaip matome, jokia religija neturi jo monopolio. Kovodami su grasinančiais mūsų vertybėms, nepamirškime kartais žvilgtelėti ir per petį. Senasis mūsų pačių užantyje išpenėtas civilizacijos priešas laukia mūsų silpnumo akimirkos atviru ir dar šiltu fanatizmo glėbiu.
P. S. Visiems, kurie mėgins nurašinėti paminėtus krikščionių ekscesus seniai žinomu „jokie tikri krikščionys taip nesielgia“, siūlau pasidomėti „netikro škoto“ loginės argumentacijos klaida, o kitiems apologetams – pagalvoti, kodėl musulmonai lygiai taip pat kaip jūs negali bandyti pateisinti savų nusikaltimų.
