Jam dirbant Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijoje ekonomikos mokytoju-ekspertu mokiniai dalyvaudavo Europos ir pasaulio įmonių valdymo, Lietuvos verslo čempionatuose, ekonomikos ir verslo olimpiadose ir laimėdavo prizines vietas, jiems puikiai sekėsi „Junior Achievement“ programoje.
– Ar naujos pareigos – Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijos direktorius – nepaskandins kasdienių rūpesčių veikloje? Ar negaila moksleivių, su kuriais skynėte laurus?
– Progimnazijos direktoriumi tapau spalį. Kaip ekonomikos mokytojas „Ąžuolyno“ gimnazijoje, kur dirbau seniau, dar turiu keletą ekonomikos pamokų, dėstau vienuoliktokams.
Dar dalyvaujame kai kuriuose turnyruose, olimpiadose, tik mano auklėtinių skaičius juose mažėja. Dėl to truputį liūdna.
– Penkiolika metų aktyvios mokytojo veiklos – ir galiu pasidžiaugti, gana sėkmingos. Panorau save išbandyti administracinėje veikloje.
– Ko tikėjausi, tą ir radau. Vadovavimas mokyklai, administracinė veikla nėra labai tolima nuo ekonominių dalykų. Anksčiau dėsčiau teoriją, dabar atsirado galimybė teoriją taikyti praktikoje.
Dar per trumpas laikas, kad galėčiau daryti kokias nors išvadas.
– O kas toliau?
– Niekada nežinai, kas toliau. Esu aktyvus žmogus, tikėtina, kad kažkokių iššūkių gali būti. Visada stengiuosi atiduoti visą save tam, ką veikiu dabar.
– Nekilo minčių emigruoti, kaip kai kuriems mokytojams?
– Iš tikrųjų apie emigravimą niekada negalvojau rimtai, net tuomet, kai atsirado tokių galimybių. Manęs tokia perspektyva nedomina, veiklos yra ir čia, galima daug ką nuveikti ir išgyventi. Esu pilietiškas žmogus, tai neleidžia dejuoti ir galvoti, kad pas mus viskas blogai. Kai patys ne viską padarome, tuomet ir yra blogai.
– Tapti matematikos mokytoju buvo jūsų svajonė?
– Ne, svajonių turėjau daug. Man visada patiko aiškumas ir konkretumas. Be to, matematika gerai sekėsi.
– Uostamiestyje organizavote projektą žemesniųjų klasių moksleiviams „Kuriu ekonomiką, panašią į pasaką“. Nemažai Lietuvos gyventojų tai vertintų kaip utopiją.
– Kiekvienas ekonomistas pasakytų, kad šiandieninė situacija Lietuvoje nėra tragiška ar itin sunki. Žmonės, kurie išgyveno 1990-1995 metų laikotarpį, gali paliudyti, kad dabar – kelis kartus lengviau.
– Vis dar esate Klaipėdos mero visuomeninis patarėjas?
– Tai buvo vienas netikėčiausių kada nors gautų pasiūlymų. Tai nėra oficialios pareigos, bet kai merui iškyla neaiškumų kai kuriais klausimais, susisiekiame.
– Su kuo lengviau rasti bendrą kalbą – su moksleiviais ar su pedagogais?
– Sena tiesa, kad su jaunais žmonėmis lengviau – jie optimistai, jie tiki ateitimi, tiki, kad ryt bus geriau negu šiandien, jie patyrė mažiau nusivylimų, su jais dirbti smagu, iš jų pasisemi geros energijos, gali daug ko pasimokyti. Mokytojus slegia kasdieniai buities rūpesčiai, įvairios problemos, iškylančios ugdymo procese. Toks ir skirtumas.
– Pavasario atostogas išnaudojote kelionei į Romą. Kelionės – jūsų aistra?
– Kelionės – mano didžiulis pomėgis, netgi aistra. Dešimt metų tai buvo papildoma darbinė veikla. Dirbau moksleivių kelionių vadovu užsienyje, nepilnamečių stovyklose užsienyje per vasaros atostogas. Po Europą keliavau skersai išilgai. Ir dabar stengiuosi kur nors nuvažiuoti, jei tik yra galimybė. Kelionės – tai laikas, kai aš iš tikrųjų pailsiu. Dažniausiai tai ir su šeima praleistas laikas.
– Jūsų žmona – pedagogė?
– Ne, ji buhalterė. Manau, nėra labai gerai, kai šeimoje – du tos pačios specialybės žmonės.
– Gyvenate Klaipėdoje nuosavame name. Gal Lietuvos pedagogai per daug virkauja dėl mažų atlyginimų?
– Žmonėms klaidingai atrodo, kad ekonominė gerovė, pajamos gali būti susijusios tik su tiesioginiu darbu. Iš tikrųjų rinkos ekonomikoje yra mechanizmų, kurie leidžia pajamų gauti labai įvairiai.
Pedagogai turi nemažą pasirinkimą užsidirbti papildomai: galima skaityti pranešimus, vesti seminarus, rašyti programas, vadovėlius. Ilgus metus savo laisvalaikį, ilgąsias vasaros atostogas tam skyriau.
Esu iš tų, kurie nesitiki, kad kažkas man sukurs gerovę. Šitą naivumą seniai esu užmiršęs ir savo gebėjimus derinu prie rinkos. Iš kitos pusės, mokytojų atlyginimai Lietuvoje, palyginti su kitų profesijų atstovais, nėra blogiausi.
– Mokykloje tikriausiai dirba nemažai vyresnės kartos mokytojų, o jų pedagogo darbo samprata skiriasi nuo jūsų.
– Pagrindinis dalykas, kurį sunku suvokti ne tik vyresnės, bet kartais ir jaunesnės kartos pedagogams, tai, kad mokytojas yra paslaugos tiekėjas, o vaikas ir jo tėvai – paslaugos gavėjai, tiesiog klientai. Kol dėl šito nesutarsime, kils nuolatinės diskusijos.
Pedagogas mokykloje nėra dėstytojas, kuris atėjo, pateikė pranešimą ir visi išsiskirstė. Mokytojo misija – nuolatinis bendravimas, nuolatinis ryšys su vaikais.
– Sakoma, kad dirbti mokytoju vis sunkiau, kad vaikai – vis sudėtingesnės asmenybės.
– Kiekviena karta yra kitokia. Yra įvairiausių vaikų, kaip ir suaugusiųjų. Vis tik daugiau yra gerų vaikų, kurie žino, ko siekia, kurie turi tikslų.
Aišku, pasitaiko moksleivių ir su elgesio sutrikimais, tada kyla problemų. Mokykla turėtų ateiti į pagalbą, bet dabartinėje sistemoje nėra aiškiai numatytų kelių, kaip tai padaryti.
– Ką daryti, jei vaikas staiga primušė tris bendraklasius?
– Tuomet aiškinamės su vaikais, tėvais, jei reikia, kreipiamės į policiją ar vaiko teisių apsaugos tarnybą. Turėtų būti aiškiai apibrėžta, kaip tokiose situacijose elgtis, kad nereikėtų interpretuoti.
– Vienas pagyvenęs pedagogas kartą sakė, kad mokyklose – vis daugiau liūdnų vaikų. Tai esą lemia ir nelengvas jų tėvų gyvenimas, ir nepilnos šeimos, emigracija.
– Kai kiekvieną dieną praleidi klasėje, daugiau matai. Dabar su vaikais susiduriu per pertraukas, bet liūdintį žmogų labai nesunku pamatyti.
Nepasakyčiau, kad liūdnų vaikų daugėja.
Statistika rodo, kad stresą patiriančių vaikų skaičius nėra mažas. Pedagogams turi rūpėti ne tik akademiniai pasiekimai. Ne mažiau svarbu tai, kad kiekvienas vaikas jaustųsi laimingas ir saugus. Tai svarbiausia. O kai žmogus laimingas, tai ir mokysis gerai.
– Esate pelnęs liberaliausio Klaipėdos mokytojo titulą. Ar pavyktų pelnyti liberaliausio mokyklos vadovo titulą?
– Vadovaujuosi liberaliomis vertybėmis, manau, kad kiekvienas žmogus turi suvokti savo vietą visuomenėje, stengiuosi įtraukti į mokyklos valdymą ir tėvus, tai būtinybė, nes mokykla – bendruomenės reikalas. – Metų mokytojas, Metų šviesuolis. Ar tie titulai ką nors pakeičia?
– Visada malonu, kai tave pastebi ir įvertina už darbus. Bet ne dėl titulų gyveni ir tavo veiklos tai nepakeičia. Tiesiog tarsi pasitikrini, kad tai, ką darai – teisinga, reikalinga, matoma. O tai suteikia energijos ir jėgų.
– Ar jūsų auklėtiniai renkasi ekonomikos studijas?
– Ekonomikos studijas pasirenka dažnai, bet pedagogikos – nelabai. Išgarsėjusių pasaulyje dar negirdėti, teks palūkėti, bet sėkmingai įsitvirtinusių Lietuvos darbo rinkoje, užimančių aukštas pareigas ir neemigruojančių tikrai daug.
Tikiu, kad prisidėjau prie jų suvokimo, jog gerai gyventi galima ir Lietuvoje.
Lietuvoje žmonėms trūksta verslumo įgūdžių, žinių, kaip reikia gyventi ir išgyventi rinkos ekonomikos sąlygomis. Dirbdamas mokytoju stengiuosi tai išaiškinti. Manau, kad tuomet bet kokios srities specialistui tampa aiškiau, ką ir kaip jis turi daryti.
– Viename interviu esate prasitaręs, kad norėtumėte turėti arklį. Ar tas noras dar nepraėjo?
– Vaikystėje augau kaime Šilalės rajone, tėvai turėjo arklių. Arklys – protingas, nuoširdus, darbštus gyvūnas, mane jie labiausiai traukė, o dar gali pajodinėti. Ir dabar esant galimybei žirgyne pajodinėju. Tas noras niekada nedingo. Bet suprantu ir tai, koks didžiulis rūpestis jį auginti.
Kad kažkas nutiktų, reikia tam tikrų aplinkybių. Gal kada nors turėsiu ir arklį. Kol kas mano namuose gyvena tik vienas gyvūnas – sarginis šuo.
