Kyšių pasaulis – itin intymus

Žinoma, esu davęs kyšį. Prieš keliolika metų pasisekė nusitraukti Achilo sausgyslę. Kai buvau rengiamas operacijai, palatos kaimynas užtikrintai informavo: chirurgui – du šimtai litų, anestezijos specialistui – 50. Kai esi pažeidžiamas, kai kas nors tavo kūne (o tai reiškia – apskritai būtyje) negerai, nebegalvoji apie moralę, taupumą, demokratiją, net apie dailias krūtis nebegalvoji – svarbiausia gyventi.

Daugiau nuotraukų (1)

Sigitas Parulskis

May 3, 2016, 8:19 AM, atnaujinta May 26, 2017, 8:26 PM

Kinijos liaudies medicinoje egzistavo principas – moki gydytojui, kol esi sveikas, kai susergi nebemoki. Mes patobulinome šį principą. Mokame, kol nesergame, o kai susergame, mokame dvigubai.

Iš esmės kyšis yra duoklė. Nusikalstamo pasaulio atstovai verslininkui sako – turi daug pinigų, duok, jeigu neduosi, tau bus negerai. Kyšio gydytojui esmė ta pati – duosiu, kad man nebūtų blogiau. Nes gydytojas juk negali (na, bent teoriškai) tyčia atlikti savo darbo blogiau, jis dirba pagal sugebėjimus. Vadinasi, duodu kyšį ne tam, kad jis padarytų ką nors geriau, duodu, kad nepadarytų blogiau.

Nepasitikiu juo. Nepasitikiu jo kompetencija, padorumu? Valstybe, teisingumu? Kyšius imantis medikas iš esmės yra dažniau ligos, o ne ligonio pusėje – jis negalia naudojasi kaip šantažo priemone, kad iš to pasipelnytų.

Faktas ir tai, kad gydytojų Lietuvoje mažėja. Bent jau valstybinėse įstaigose. Pavyzdžiui, jei nori patekti pas traumatologą, turi laukti keletą savaičių, kol pateksi pas savo šeimos gydytoją, paskui dar keletą savaičių, kol pateksi pas specialistą traumatologą.

Man pasidarė tiesiog smalsu, kaip taip gali būti, nejaugi Lietuvoje visi traumuoti ne tik psichiškai, bet ir fiziškai? Ne, pasirodo, traumatologas mūsų poliklinikoje dirba tik kartą per savaitę ir tik dvi valandas. Ką jau kalbėti apie rimtesnes ligas – žmonės laukia po pusmetį ir ilgiau. Kai tas pats gydytojas dirba valstybinėje poliklinikoje, ligoninėje ir dar keliose privačiose klinikose, prasideda šizofrenija. Pagal sveiko proto logiką žmogus geriausiai turėtų dirbti ten, kur geriau mokama.

Juokingiausia, kad privačios klinikos nepakeičia valstybinių poliklinikų įpročių. Prieš keletą metų kentėjau peties sąnario skausmus. Ir ką išgirdau, už konsultaciją sumokėjęs apie 130 litų? Kad per senas sportuoti, kad rinkčiausi šachmatus. Gydytojams būdingas cinizmas, bet kartais jis per brangus. Kitas gydytojas už 130 litų pasiūlė dar puikesnį variantą – gerti nuskausminamuosius ir stengtis vengti judesio, kuris sukelia skausmą.

Išmintingas gydytojas sakytų (laimei, tokių Lietuvoje irgi yra), kad būdamas vyresnis turi geriau parengti kūną apkrovoms nei jaunas. Sovietinio mąstymo gydytojas sako – nesportuok. Nedaryk nieko, tada bus ramu. Galiausiai pasikarsi ir nebereikės su tavimi vargti. Tu nebe jaunas, vilkėk chalatą ir nesijaudink.

Vadinasi, problema ne vien pinigai. Žmogus, išsilavinimas, asmenybė. Ateinu pas gydytoją ir atiduotu į jo rankas savo kūną, patikiu jam savo sveikatą ir mes abu turėtume padaryti viską, ką galime, viską, kas geriausia, nes žmogaus gyvybė ir sveikata yra viena rimčiausių vertybių.

Aš įsipareigoju šį procesą – tarpininkaujant privalomajam sveikatos draudimui – paremti pinigais ir savo pastangomis netrukdyti gydytojui, jis įsipareigoja panaudoti visą savo profesionalumą, kad padėtų man išsikapstyti.

Tarp paciento ir gydytojo užsimezga intymus ryšys – gydytojams leidžiame brautis į tokias vietas, į kurias netgi mylimiausiems žmonėms neleistume. Jeigu nėra minėto ryšio, kaipgi atrodo mūsų santykiai su gydytoju: jis įsibrauna į mūsų kūną, o mes jam už tai įkišame kyšį. Ir ne už tai, kad pataisytų, o labiau – kad taisydamas nesugadintų. Jeigu gydytojui svarbiausia suktis kuo daugiau, kad galėtų pragyventi, jeigu jis turi gelbėtis pats, nebeturės laiko gelbėti manęs.

Dabar vienintelis tarp žmogaus ir mirties likęs asmuo yra gydytojas. Norėtųsi juo pasitikėti. Ne nusipirkti tą tikėjimą, o tiesiog patirti. Nežinau, ar tai įmanoma. Jis ne amatininkas, jis ne valdininkas, gydytojo specialybė išskirtinė, unikali. Gali būti, kad paprasčiausiai ne tiems mokame. Turėtume daugiausia mokėti gydytojams (mokytojams, policininkams), kitaip tariant, visuomenės padėjėjams. O kam mes daugiausia mokame? Taigi akivaizdžiai ne tiems.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.