Tokius nurodymus sovietų kariams buvo davęs 1991 metų sausį į Vilnių atsiųsto desantininkų pulko vadas Ivanas Komaras. Jo parodymai buvo pagarsinti Sausio 13-osios bylą nagrinėjančiame Vilniaus apygardos teisme (VAT).
Po tragiškų sausio įvykių aukštas karininkas ne tik buvo apklaustas Lietuvos prokurorų, bet ir pats parašė jiems pareiškimą.
I.Komaras prokurorų prašė nubausti asmenis, kurie trukdė Vilniaus gatvėmis judėti karinei technikai, akmenimis, sprogstamaisiais užtaisais bei kitomis priemonėmis sužalojo sovietų karius.
I.Komaro vadovaujamas Pskovo desantininkų pulkas į Lietuvą išskrido sausio 5-ąją. Porą dienų praleidę stovykloje prie Gaižiūnų aerodromo, sausio 8-ąją desantininkai atvyko į Vilnių ir įsikūrė kariniame Šiaurės miestelyje.
Pulkas turėjo užimti ir saugoti svarbius valstybės pastatus: Policijos akademiją, OMON miestelį, Spaudos rūmus. Sausio 12-ąją I.Komaras sulaukė aukštesnių vadų įsakymo paruošti dvi grupes ir nusiųsti jas prie Televizijos bokšto.
I.Komaras pasakojo, jog Sausio 13 naktį karinės technikos kolonai važiuojant Karoliniškių gatvėmis, gyventojai į karines mašinas mėtė akmenis, butelius, kai kurie jų buvo su padegamuoju skysčiu. Prie Televizijos bokšto gatvė buvo užtverta sunkvežimiais su smėliu, ten stovėjo ir lengvieji automobiliai.
Tankų kolona vėl buvo apmėtyta akmenimis, o iš gyvenamųjų namų viršutinių aukštų civiliai asmenys pradėjo šaudyti į kariškius. I.Komaras teigė ne tuomet neleidęs kariams šaudyti atgal, nes tamsoje šaulių nesimatė, o aplink buvo daug beginklių žmonių.
I.Komaras pasakojo, jog jam ir jo pavaduotojui išlipant iš štabo vadų mašinos, prieš juos taip pat buvo panaudotas ginklas. Desantininkų vadas buvo ginkluotas, bet sausio įvykių metu ginklo nepanaudojo.
Pamatęs, kad minia nerimsta ir muša kareivius, I.Komaras kariams davė įsakymą šaudyti į viršų tuščiais šaudmenimis, o kovines mašinas liepė patraukti į priekį, kad kariai galėtų už jų pasislėpti. Karininkas tvirtino, kad karinės mašinos į žmones nevažiavo, o gyventojai per garsiakalbį lietuvių ir rusų kalbomis ne kartą buvo įspėti skirstytis namo.
I.Komaras prokurorams nurodė, jog prie Televizijos bokšto buvo daug neblaivių žmonių. Kariai buvo įspėti, kad Vilniaus gatvėse galėjo būti ir ginkluotų žmonių.
Vėliau jis sužinojo, kad kitame miesto gale, prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato žuvo vienas „Alfa“ grupės karininkas.
Dar vienam kariui buvo diagnozuota šautinė žaizda, kitas nuo smūgio į galvą prarado sąmonę, o tuo metu iš jo buvo atimtas automatas be apkabos. I.Komaras nurodė, kad tragiškąją naktį įvairiose Vilniaus vietose buvo traumuoti 60 kariškių, 30 patyrė sunkių ir vidutinio sunkumo sužalojimų.
Apie lietuvių aukas I.Komaras teigė tuomet nieko nežinojęs ir negalėjo atsakyti, kokiomis aplinkybėmis jie žuvo.
Teisme buvo pagarsinti ir Krašto apsaugos departamento (KAD) pastato užėmime dalyvavusio sovietų karininko Aleksandro Diurino parodymai. Jis vadovavo tankistų būriui.
Jis prisiminė Šiaurės karinio miestelio vado Vladimiro Ushopčiko nurodymu važiavęs į pastatą Viršuliškių gatvėje. Jo link važiavo trys tankai ir trys kariniai automobiliai, juose buvo ir karių iš Pskovo divizijos.
Išsirikiavę prie pastato, jie klausėsi per radijo stotį duodamų komandų. Tankistai liko lauke, o pėstininkai pradėjo veržtis pro pastato duris. Po kurio laiko, lauke palikęs savo tankistus, į vidų užėjo ir A.Diurinas.
Matėsi, jog pastate neseniai buvo kilęs gaisras – patalpos buvo tuščios, apdegusiomis sienomis. Ten pavalgę kariškiai grįžo atgal į Šiaurės miestelį.
A.Diurinas teigė nematęs, kad kas nors iš kariškių ar kitų žmonių iš KAD pastato būtų nešę kokį nors turtą. Iš ten paimtų daiktų jis vėliau nematė ir Šiaurės miestelyje.
