Kaip lietuvių bajoras britų prasčiokus mokė

Vyžotas, pliktelėjęs „bajoras lietuviškasis“ stovėjo prieš juos prasižergęs, atsilošęs, kramtydamas virtą kiaulės koją ir užkąsdamas spirginta žirniene. Šalia stypsojo liesas inteligentiškos išvaizdos akiniuotas jaunuolis ir kartas nuo karto pritariamai linkčiojo, neištardamas nei žodžio.

Daugiau nuotraukų (1)

Kotryna Šimaitienė

Jun 28, 2016, 11:48 AM, atnaujinta May 20, 2017, 11:03 AM

Bajoras jiems kalbėjo:

– Jūs, britai, ką tik parodėt, kokie iš tiesų esat runkeliai. Kaimiečiai jūs, o ne mūsų sąjungininkai. Po referendumo ir visai pašlemėkai paskutiniai. Net nežinau, nuo kur reikėtų pradėti mokyti jus gyventi – tai kad jūs apskritai nieko nežinot, nesusigaudot. Mes čia visi stebimės ir nesuprantam, iš kur tiek idiotų vienoj krūvoj surenkat?

– O tamsta iš kur?, – klausė jo britai, nužiūrinėdami vyžas ir taukuotą palaidinę.

– Iš Lietuvos, – su pasididžiavimu atsakė storulis. Išstypėlis jam linktelėjo, o britai susižvalgė tarpusavy ir klausinėjo vienas kito:

– O kur ta Lietuva?

– Gal kažkur Rusijoje, – aidu atsakinėjo kiti.

Kažkas išsitraukė iš kišenės žemėlapį ir ėmė ieškoti šios mažos ir išdidžios šalies požymių. O radę jie ilgai, labai ilgai juokėsi...

Taigi „runkelio ir elito“ era šiandien oficialiai įgavo naują statusą. Prilipdyti epitetai pagaliau suveikė ir smogė didele jėga atgal. Tai universalu, ir referendumas Jungtinėje karalystėje labai aiškiai tai parodė.

Mūsų vietiniai kaimiečiai, visų galų ekspertai ir specialistai ( Lietuva gi ohoho kokia, pamokytumėm mes dar britus, kaip gyventi reikia, mūsų ekonomika, švietimas, pragyvenimo lygis, tai čia jums ne kažkokia nusususi ir atsilikusi Jungtinė Karalystė ) ėmė šaipytis iš „Anglijos provincialų“ , tuo pačiu užmiršdami savo pačių piktžolėmis seniai apaugusius ir neravėtus daržus, nuosavą G.Orwello gyvulių ūkį ir susidėvėjusias vyžas.

Šiandien situacija iš esmės keičiasi, nes tas šimtą tūkstančių kartų išjuoktas „paprastas žmogus“ per vieną naktį įgavo pačias didžiausias galias. Tiesa, jos niekad ir nebuvo dingusios, jas tiesiog stengėsi užmaskuoti ir paslėpti, tačiau yla vis dėl išlindo iš maišo.

Juos, „paprastuosius“ „elitas“ ir save vadinantys „intelektualais“ jau seniai nurašė kaip visiškai nenaudingus ir mažai ką lemiančius visiškai pamiršdami, kad jie patys yra pati tikriausia mažuma, nuo kurios šiandien mažai kas priklauso. Tai jie visiškai priklausomi nuo šių žmonių. Jie jums sako, kad taip nėra? Neklausykite, nes jie meluoja.

Politiniai „intelektualai“ jau eilę metų kalbasi tik tarpusavy, ir jiems jau seniai neįdomios paprasto žmogaus problemos. O imituojantys susirūpinimą kartoniniai šablonai, kartais net nesuprantamos rinkėjui kalbos tokios nuobodžios ir neveiksmingos, kaip rašytojui, netyčia papuolusiam į chemijos paskaitą, kurioje, neištvėręs oratoriškų kankinimų jis tiesiog užmiega iš nuovargio.

Kai kurie jau seniai įsigudrinę kalbėti monologu, todėl jei kuris žmogelis prie jo ir stabteli trumpam, tai nebent įsiklausyti, apie ką jis ten sau tyliai panosėje murma.

Pamiršę savo pareigas, į kurias įeina ir bendravimas su rinkėjais, visą atsakomybę už bet kuriuos nevykusius rezultatus politikai permetė žmonėms.

Jie vis dar nesupranta, kodėl taip menkai remiamos jų idėjos, taip mažai žmonių palaikymo – juk jie viską daro dėl Lietuvos, tai kodėl jie tokie nepopuliarūs ir kodėl tie žmonės taip kvailai nubalsavo už „ne tuos“ arba net nesusidomėjo tokiais, anot jų „gerais“ pasiūlymais ir pateiktais strateginiais tikslais. Tačiau nurašius savo rinkėją, paprasčiausiai nebėra kam už juos balsuoti.

Ir štai šie automatiniai, popieriniai ir nuobodūs „vedliai“ sako mums: „ čia žmonės neteisingai nubalsavo.“ , mes būtume darę viską kitaip, bet pažiūrėkite, kokie žmonės pasyvūs“ „jie nieko nenori, tai kaip galima kažką padaryti“.

Jie, taip ir nesugebėję užmegzti nuoširdaus dialogo su tuo, kuris per rinkimus nusprendžia jo likimą. Išjuokti „paprasti žmonės“ jau seniai nebėra tik alaus bambalį apsikabinę buduliai.

Kadangi skirstoma į „elitą“ ir „runkelius“, elitui nepriskiriami tie, kurie už menką atlyginimą dirba valstybės tarnybose, vos ištempdami nuo atlyginimo iki atlyginimo. Mūsų policininkai, gaisrininkai, socialiniai darbuotojai, medikai, VTAT darbuotojai, mokytojai ir dar daug kitų, kurių atlyginimai ir profesinė gerovė visiškai priklauso nuo tų, sėdinčių seime, ir turinčių nuspręsti, kada pagaliau ateis ta diena, kai jie galės gyventi oriai, kaip ir priklauso žmonėms, dirbantiems tokį darbą.

Dabar madinga sakyti, kad jei tau sunku išgyventi šios dienos Lietuvoje – tu esi runkelis ir tau čia ne vieta. Nes nesugebi. Nes nemoki suktis. Nes esi tik policininkas, sumautas ugniagesys, nupiepęs mokytojas, kažkoks nušiuręs socialinis darbuotojas, kaip ir visos likusios grupės.

Jums pasirodė, kad čia kalba ne apie jus? O be reikalo. Nes čia būtent apie jus. Tik kol dar kantriai tylite, tai etiketė tuo metu užlipinama kažkam kitam. Kai tik atsistoję pasakysit, kad jums per sunku – būsit išvadintas tuo pačiu nieko nesugebančiu tik padejuoti runkeliu.

Jums sako, kad nėra pinigų? Tai jų niekada nėra. Nepastebėjot? Nei karto dar negirdėjau, kad sakytų, jog pinigų biudžete tiek, kad užteks visų atlyginimams ir mes gyvensime dabar ilgai sočiai ir laimingai. Nuo pat nepriklausomybės mes girdime tą patį – pinigų nėra. Reikalas tas, kad gerbiamų politikų darbas ir yra išsiaiškinti, sugalvoti, nuspręsti, kaip būtų galima rasti tinkamą finansavimą. Tai – jų darbas, o ne mūsų.

Jiems pasisekė, kad žmonės šiandien vis dar nevieningi. Ir kad visos šios grupės vietoj to, kad kartu susivienytų ir palaikytų viena kitą, aršiai kovoja tarpusavy dėl geresnio kąsnio, pamiršdami, kad kur du pešasi, trečias laimi. Ir kad visiems susivienijus ir laikantis vieningos pozicijos, galima padaryti labai daug.

Taip daug, kad mūsų politikai, pabudę ryte lovose ir perskaitę laikraščiuose rytines naujienas su siaubu suvoktų, kad jų karjera bet kada gali baigtis. Ir kad daugiau nebepraeis tie popieriniai pažadai ir visiems iki gyvo kaulo įgrisęs monologas.

Ir kad jų sekėjai – tie patys, šakalai ir pakalikai (jie irgi turi vardą) dar ilgai galės spjaudytis tulžimi iš pasiutimo, kad jų per mažai, kad turėtų svarią persvarą ir įtaką valstybinės reikšmės sprendimuose. Kad jie ką tik prispjaudė į šulinį, iš kurio dabar teks gerti. Todėl sugrąžinkime kaltę tam, kam ji teisėtai priklauso. Ir pasakykime garsiai: „tai ne mūsų kaltė. Šitie rezultatai yra ne mūsų kaltė.

Tai suveikė jūsų viešieji ryšiai ir darbas su visuomene. Tai jūsų gebėjimų paprastai , kantriai ir žmogiškai paaiškinti, kodėl būtent taip, o ne kitaip reikia pasekmė. Tai jūsų darbo rezultatai ir vaisiai. Todėl užuot kaltinę tuos, iš kurių duoną valgot, prisiimkite atsakomybę už tai, kad po šitiek nepriklausomybės metų taip ir neišmokote kalbėtis su savo rinkėjais. Ir taip ir neradote jiems laiko“

Jie ir vėl kažką vapa apie tai, kad paprastas žmogus vis tiek nieko nesupranta ir nesprendžia? Taip. Paprasto žmogaus galios yra labai ribotos. Tačiau tik nuo jų priklauso, kiek ilgai pats dar būsite politinėje arenoje

P. S. Vakarinė malda politikui (sako, labai pagerina ryšį su rinkėjais, kai kartoji kas vakarą kaip Tėve mūsų)

Mes , Lietuvos politikai, būdami sveiko ir blaivaus proto, bei dargi sąmoningi, pripažįstame, kad mūsų viešieji ryšiai niekam tikę, o visos balsavimo pasekmės ir rezultatai yra mūsų netinkamų viešųjų ryšių ir darbo su visuomene pasekmė.

Žmones mažai domina mūsų idėjos, nes mes nemokame jų pateikti jiems suprantama kalba ir forma, mes tokie nuobodūs ir neįdomūs, kad sunku suprasti, kodėl mes vis dar čia.

Lig šiol mes nesuvokėme, kad visaip kaip esame priklausomi nuo paprastų žmonių valios ir neįvertinome, kokią balso galia jiems priklauso, todėl atsižvelgdami į šiandienos situaciją ir artėjančius rinkimus, mes matome, kad dar turime truputį laiko pasikeisti ir sugrįžti iš tolimų galaktikų į žemę paprastam dialogui su mūsų rinkėju, kurį, besilinksmindami savo Olimpe, visai užmiršome.

Mes dabar jau suvokiame, kad tik nuo jų priklauso, ar vėl būsime išrinkti. Todėl dėsime visas pastangas, kad pamėgintume pateisinti žmonių lūkesčius ir viltis, ir kad galėtume būti visuomenei iš tikrųjų naudingi. Ir tepadeda mums Dievas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.