O kai kažkoks kareivis išdrįso paklausti kiek čia laiko reikės kasti, majoras keikdamasis paaiškino; „Reikės kasti nuo tvoros iki pietų“.
Kažkokie panašūs projektai, nors nuo tarybinių laikų praėjo daugybė metų – vyksta ir Lietuvoje. Jūs matėte mūsų olimpinės komandos talismaną?
Man atrodo, talismanas turi nešti laimę ir sėkmę – na tai gali būti kažkokia gimtinės relikvija, kuri suteiktų tolimoje šalyje kovojančiam sportininkui jėgų, papildomos motyvacijos, ir t.t..
Gal tai gali būti kažkoks linksmas personažas, pakeliantis sportininko nuotaiką, gal pagaliau tai gali būti kažkoks mūsų šalyje mėgiamas žvėrelis ar augalas – bet kas, po galais, yra dabartinis mūsų olimpiečių talismanas?
Pigiausiais treningais apvilktas ir spalvota medžiaga apvyniotu veidu ir rankomis pabėgėlis iš psichiatrinės gydyklos? Tai toks nesusipratimas turėtų rūpintis mūsų šaunių sportininkų sėkme? Juk yra daugybė pavyzdžių, kaip kitose šalyse kuriami tokių talismanų personažai – kartais juos sukuria vaikai, kartais profesionalūs dizaineriai, bet tai vyksta viešai, tai prisideda prie sporto viešųjų ryšių.
Prie sporto turnyrų populiarinimo ir apskritai prie linksmumo. Lietuvoje, deja, kaip ir prieš daugelį metų – svarbiausia rezultatas, o ne kokybė. Buvo skirta pinigų – pinigai „įsisavinti“ – už pinigus kažkas padaryta – tai ir džiaukitės.
Aš jau neklausiu kiek buvo skirta pinigų to nesusipratimo – talismano sukūrimui.
Kitu panašiu atveju žinomos ir pinigų sumos. Kalbu apie „Rail Baltica“, europinės geležinkelio vėžės projektą , kurio puikiojoje vizijoje būtų sujungtos Baltijos šalių geležinkelių sistemos iš vienos pusės su Latvija ir Estija, iš kitos pusės su vakarų Europa per Lenkiją.
Garsiai trimituotas projektas, išsiurbęs iš ES struktūrų ir Lietuvos valstybės milijardines sumas buvo negarsiai pristatytas šią vasarą. Varganas traukinys vėžlio greičiu nuriedėjo iki Balstogės Lenkijoje ir grįžo.
Tuo metu, kai gėrimės inžinerine kūryba, kai traukiniai Vokietijoje, Japonijoje, Kinijoje lekia kelių šimtų kilometrų per valandą greičiu – ir beveik konkuruoja su aviacija, mūsų varganos dyzelinės vežėčios kelis šimtus kilometrų vos judėdamos įveikia per 5 valandas, be kondicionieriaus, be interneto, net nepasiūlydamos kavos keleiviams.
„O kas yra?, – naiviai nustebę klausia vaikinukai iš geležinkelių – Juk vėžė nutiesta, traukiniai važiuoja, ko norite?“
Tikra tiesa, faktas juk suorganizuotas, kodėl vežėčios greičiau nevažiuoja – paaiškinama pasitelkus buvusio prezidento mėgiamą posakį – aplinka kalta. Nėra papildomos signalizacijos, kuri, kažkodėl nebuvo sumontuota, tiesiant tą nelaimingą vėžę,ir kuriai įrengti reikia dar milijonų eurų, Lenkija nepasirūpino infrastruktūra ir apskritai čia viskas nerentabilu ir neapsimoka.
Vietoje trasos kuria galėtume savaitgaliui nulėkti iki Rygos ar Talino pasimaudyti, turime senų dyzelinių vežėčių stumdymo taką, o pinigai, kaip ir olimpinio talismano atveju – tikslingai įsisavinti – su nepriekaištingom ataskaitom ir į „Exel“ lenteles surašytais išlaidų stulpeliais.
Tai baisi mūsų valdžios ir mūsų biurokratijos liga – kurią galima būtų pavadinti „nusispjauti“, ir kuri turi puikų rusišką pavadinimą iš „p“ raidės. Ir kol mūsų šalis sirgs šia liga, kol faktas turės pirmenybę prieš rezultatą, tol neatneš nei mums nei mūsų sportininkams, nei mūsų geležinkelininkams laimės joks talismanas.
