Tačiau tiesa yra ir tai, kad kartais gyvenimas pralenkia net pačias drąsiausias hipotezes. Taip sakydami paprastai konstatuojame faktą, kad teorija buvo įžvalgi, o gyvenimas paliudijo jos tikroviškumą su kaupu. Kita vertus, čia reikia atskirti iš pirmo žvilgsnio panašų, tačiau vis tik savitą atvejį, kai net savo atitrauktumą įsisąmoninančios, logiškai reiškinius preparuojančios, abstrakčiai suformuluotos teorijos pozicijos yra paliudijamos su tokia pertekline tikroviškumo atatranka, kad teorija dėl to įgyja net lengvą komiškumo atspalvį, o tikrovės samprata dar labiau išsibarsto skirtingose plotmėse.
Čia lietuviškoji politinė realybė yra pasitarnavusi jau kiek anksčiau liudydama būtent apie tokios išskirtinės teorijos perteklinį tikroviškumą, kurioje buvo abejojama galimybe postmodernioje visuomenėje išsaugoti bent kažkokią tikroviškumo liekaną.
Iš tiesų, andai A.Valinsko televizininkų pergalė Seimo rinkimuose buvo J. Baudrillard’o simuliakrų teorijos, bylojančios apie tikroviškumo trūkumą mūsų spektaklio visuomenėje paliudijimas, iliustruojantis faktą, kad dabar vis dažniau ne pati tikrovė yra atvaizdo pagrindas, o – priešingai.
Tarkime, kad Lietuva vienu metu buvo tapusi J.Baudrillard‘o idėjų poligonu, o dabar galima apgailestauti tik dėl to, kad garsus prancūzų sociologas ir filosofas truputėlį pavėlavo į savo išsakytų idėjų apie tikroviškumo deficitą triumfališko tikroviškumo paliudijimo fiestą, miręs keletą metų anksčiau nei A.Valinskas Seimo rinkimuose pademonstravo suverenaus TV atvaizdo galią suformuoti nesuverenią politinę realybę spartėjančios tikrovės dykumos plėtros sąlygomis mūsų dienomis.
Tačiau grįžkime į dar senesnius laikus, kaip atrodo, šiandien turiu progą vėl prisiminti I.Kantą, kuris skelbė, kad labiausiai žmogų pažemina ta valstybė, kuri savo piliečius traktuoja kaip niekados nesuaugančius vaikus, I.Kanto žodžiais tariant, didžiausioji tironija prasideda būtent tada, kai neigiamas žmogaus kaip pilnavertės moralinės būtybės statusas, abejojama jo sugebėjimu savarankiškai rasti atsakymus į gėrio ir blogio klausimus.
Vis dėlto nesunku bus pastebėti, kad ši neabejotinai teisinga I.Kanto įžvalga įgyja liūdno komiškumo atspalvį dėl savo perteklinio adekvatumo mechaninei tikrovei, kai šiandien jau tiesiogiai matome, jog didžiuosiuose prekybos centruose Lietuvoje reikalaujama dokumentų net iš senelių, kad jie paliudytų savo pilnametystę, tarsi būtume patekę į siurrealistinę Alisos stebuklų šalyje tikrovę.
Senelis čia gali būti užsimaskavęs vaikas, o vaikas – užsimaskavusiu seneliu, didelis greitai tampa mažu, o mažas – dideliu, viskas keičiasi su tokia sparta, kad tik bėgant į priešingą pusę galima pabandyti pasivyti priekyje esančius, tačiau blogiausia – neįmanoma pabusti iš tokio absurdo logikos su pertekliniu tikroviškumo alpuliu sapno.
Atsitiko dar blogiau nei buvo galima numatyti baisiausiame košmare, mano, pagyvenusio žmogaus, pasą tikrina taip atidžiai, originalą lygina su atvaizdu taip įtariai, tarsi būčiau vienas iš tų sukčių, kuris nusprendė nelegaliai, t. y. nepasirūpinęs gerų darbų bagažu patekti į dangų.
Galop tapo aišku, kad naujoji apsipirkimo tvarka yra didesnis blogis nei buvo galima tikėtis iš pradžių jau vien dėl to, jog žadina kvailių entuziazmą, budina iš pasąmonės kažkokius senus demonus, bandančius įpiršti tvirkinančią mintį, kad vadinamosios liaudies budrumas yra vienas iš svarbiausių socialumo konstitucinių principų. Galimas daiktas, visą situacijos absurdiškumą suprastume tik tada, jeigu kažkas pasiryžtų fiksuoti šiandieninius apsiprekinimo savitumus TV kamera, įtraukiant mus į tokios realybės šou stebėjimą, kur, sunku tuo patikėti, senelis perkantis alaus skardinę privalo pateikti jo pilnametystę liudijantį dokumentą.
Tačiau ar tai reiškia, kad netarpininkaujant TV atvaizdui, neperfiltruoti pro TV kameros akutę, neturime jokių šansų atpažinti savo tikrąjį statusą nešvankioje istorijoje, kai senelis perkantis alaus skardinę privalo pateikti jo pilnametystę liudijanti dokumentą, nėra galimybės suvokti, kad esame įtraukti į nešvarius žaidimus, kur lenktyniaujama tik dėl to, kas labiau pasityčios iš žmonių? Bet kuriuo atveju nesunku suprasti, kad vadinamasis partneris iš centrinės mieto gatvės mus laiko už niekados nesubręstančius vaikus, jeigu savo netramdomą savanaudiškumą vis dar bando iškišti kaip rūpinimąsi visuomenės gerove ir sveikata.
