Daug sakantis, taip pat ir mums svarbus faktas yra tai, kad staiga ėmė ir susigriebė moderni demokratijos šalis, puoselėjanti taikos idealus, kurios teritorijoje nevyko joks ginkluotas konfliktas per pastaruosius šimtmečius.
Ar verta įrodinėti, kad Lietuvos geopolitinė padėtis yra nepalyginamai pavojingesnė, kas nežino, kad išnaudodamos mažiausią galimybę plėšrūnų ordos ne kartą jau niokojo mūsų šalį, trėmė ir žudė gyventojus, bandydavo primesti svetimą mums gyvenimo būdą.
Todėl pasakysiu iškart savo nuomonę, pasinaudodamas žinomu frazeologizmu, kuris neretai vartojamas neigiama prasme, bet dabartiniame mūsų kontekste įgyja teigiamas konotacijas – mums reikėtų siekti apsiginkluoti iki dantų, dar geriau būtų – iki nosies galiuko arba net dar aukščiau užkeliant kartelę, daug sparčiau didinti išlaidas gynybos reikmėms, neapsiribojant tik 2 proc. nuo BVP.
Ne, ne dėl Donaldo Trumpo perspėjimo, kad ne visos NATO šalys vienodai vykdo savo įsipareigojimus, dabar spartinu būgno mušimą, nors į respublikonų kandidato pamąstymus šia tema taip pat reikėtų atsižvelgti daug nejuokaujant.
Pabandykime įsivaizduoti, kad viskas pasisuka blogiausia mums kryptimi geriausiame iš geriausių pasaulyje, t. y. JAV laimi D.Tumpas, o netrukus Vokietijoje valstybės reikalų tvarkymą į savo rankas galutinai perima šrioderizacijos užgrūdinti V.Putino agentai, NATO bastionas pavirsta niekais, Vakarų šalys gėdingai kapituliuoja.
Tačiau mums net ir tokio kolapso sąlygomis liktų gera galimybė pralaimėti kaip laisviems, savo orumą saugantiems žmonėms, skirtingai nei tie, kurie gimti vergais apsisprendžia dar motinos įsčiose.
Tokios ribinės situacijos, net jeigu ji būtų tik menkai tikėtina, apmąstymas leidžia išgryninti mintį, kad turime stiprinti savo karinius pajėgumus pralenkiant laiką ne tik dėl to, kad atrodytume patikimi sąjungininkai savo partneriams galimų išbandymų kontekste, bet ne mažesniu laipsniu dar ir dėl to, jog blogiausiu atveju, likę vieni, žinotume, kad ne veltui padėjome galvas priversdami priešą springti krauju.
Jeigu viskas pasisuktų blogiausia kryptimi, mums pravartu būtų prisiminti, kad privalome nuplauti protėvių gėdą, kurie užleido savo kraštą priešui, kaip sakoma, neiššovę nė vieno šūvio.
Dabar jau būtų svarbu ne tik simbolinis šūvis, bet ir supratimas, kad reikia grąžinti visas skolas taiklia šūvių salve, kiekvienam iš mūsų pabandant tapti neįveikiame tvirtove, nesupanikavus dėl grėsmingo kanopų trypsėjimo.
Baisu ne pražūti, bet dykai padėti savo galvą, nepabandžius atsiteisti. Todėl taip svarbu siekti išsilavinimo, tobulinti savo intelektą, plėtoti sugebėjimus, didinti karinius pajėgumus, nepasidavus rezignacijai dėl didesnio priešo skaitlingumo. Galop mūsų laikais vis daugiau lemia kokybė, o ne kiekybė.
Na, o jeigu nieko kito neliktų, prisiminkime bent šūkį: už vieną lietuvį tūkstantį skeltanagių duoda!
