Kita vertus, vokiečių filosofas F.Nietzsche yra išsakęs šiuo klausimu nuomonę, kuri nedaug skiriasi nuo mano mamos pastebėjimų: esą šunys mus myli iš gailesčio, matydami mūsų neprotingą ir pavojingą veiklą, gelbėdami mus nuo mūsų kvailumo ir kitų pavojų. Leiskite dar priminti, kad didysis užuojautos ir moralinio jausmingumo apskritai kritikas, garsusis vokiečių filosofas F.Nietzsche išprotėjo, pamatęs kaip gatvėje valstietis negailestingai talžo savo arklį. Kodėl žmogus prisiriša prie savo augintinių taip, kad mirus šuneliui prapliumpa ašaromis, pasijunta, kaip dabar rašoma apie šuns netekusį pasienietį, prislėgtas blogų nuotaikų? Tokią netektį išgyvenantis šuns šeimininkas paprastai pasakys, kad prarado draugą, kurio ištikimybe nebuvo galima abejoti.
Tačiau štai vienas krikščionių vizionierius pasakoja apie tai, kad esą išvarymo iš rojaus metu žmogų vieni gyvūnai niekino, baisiai keikė už visiems užtrauktą nemalonę, kiti – labai aistringai užsistojo, o dabar mes tokius savo gynėjus nevalingai atpažįstame jausdami didžiausią emocinį jiems artumą, drauge šlykštėdamiesi visomis šliužų atmainomis, kurie dar rojuje pradėjo burnoti prieš žmogų.
Kažkokiais pagaugais maloniai pasišiaušia sąmonės žievė, kai pabandai įsivaizduoti, kad tada Dievą, stodamas į žmogaus pusę, aplojo šuo, bjauriai miauksėjo supykusi ant Kūrėjo katė, ilgesingai žvengė arklys, jau nusisukęs į vargo šalį. Gamta – tai pažemintas rojus?
Subtilusis anglas G.K.Chestertonas čia, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, pasako kažką tokio, kas netelpa į įprastus mūsų įsivaizdavimus, teigdamas, kad esą gyventi apsimoka jau vien dėl gyvūnų. Tiesą sakant, ne iki galo suprantu, ką iš tiesų garsusis eseistas norėjo pranešti tokia paradoksalia teze.
Galbūt užsimenama apie tai, kad augintiniai gali padėti žmogui išlaikyti pusiausvyrą gyvenime praskaidrindami nuotaiką, tarkime, vieniša moteris, kurios grįžtančios iš darbo kiekvieną dieną namuose laukia katė, nėra jau tokia vieniša.
Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, didelis Lietuvos žmonių sujudimas piktinantis dėl pasieniečių šuns, vykdžiusio tarnybinę užduotį, nužudymo nėra tik įprasta gyvūnų mylėtojų entuziazmo išraiška.
Drįsčiau teigti, kad stoti už šunį šįkart žmones verčia ir valstybiškumo instinktas, kurio ne vienas iš mūsų melagingai išsižada, kur reikia ir nereikia keikdamas savo valstybę, bet iš tiesų širdies kertelėje užspaudęs puoselėja, taupo. Kaip atrodo, užuojauta šuniui dabar leido prasiveržti ir tokiems sutaupytiems jausmams. Kažką reiškia ir tai, kad šuo buvo nepartinis, gerbiamas ne dėl garsaus senelio nuopelnų, o už savo narsų būdą kovojant prieš niekadėjus, vaikant kontrabandininkus iš pakrūmių. Nedrįsčiau teigti, kad Ramzį nužudė kontrabandininkai ar kiti Lietuvos priešai iš keršto. Tačiau neįmanoma jau paneigti fakto, kad žmonių į Lietuvos didvyrius pakelto statuso šuns reputaciją bandė sumenkinti, jį grubiai apšmeižė Seimo vicepirmininkas K.Komskis, tokiais manevrais bandydamas pateisinti savo brolį jaunėlį, kuris ir nušovė kontrabandininkų pėdsakais sekusį pasieniečių šunį. Čia iškyla pačių brolių Komskių reputacijos klausimas. Nedidelė paslaptis, eilę metų šitoji pavardė su nenuslūgstančiu intensyvumu yra siejama su kontrabandininkais, nors teisybės dėlei reikia pripažinti, kad jokių faktų apie tokių kalbų pagrįstumą niekas nepateikė, išsakytų prielaidų neįrodė, taigi kalbos ir lieka tik kalbomis. Žinia, beveik visi didieji pasaulio teisuoliai buvo vienaip ar kitaip kada nors apšmeižti, piktai apkalbėti. Net ir Motina Teresė yra kaltinama nebūtais dalykais ir galima spėti, kad čia, kuriant insinuacijas, savo ranką yra pridėję budistai ir induistai. Tačiau kažin ar brolius Komskius būtų galima pavadinti didžiaisiais pasaulio teisuoliais, be to, induistai ir budistai šįkart tikrai – niekuo dėti. R.Paksas užstojo savo partijos bičiulį K.Komskį, pasigirdus raginimams jam atsistatydinti iš užimamo Seimo vadovybės posto kaip politikui pažeidusiam viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymą, valstybės tribūną panaudojus brolio gynybai. Tarkime, R. Paksas pasielgė labai tauriai, neišduodamas senos draugystės.
Iš tiesų, K.Komskis galėtų atsiteisti partijos vadui tokiu pat taurumu atsistatydindamas iš užimamo Seime posto ir išstodamas iš R.Pakso partijos, nes po šios negražios šuns nužudymo istorijos ir užplūdusių dviprasmybių anojo buvimas partijoje neabejotinai tampa sunkia girnapuse, tempiančia reitingus žemyn.
