Socialdemokratai, nors ir užsikabinę už valdžios, tebesiaiškina tarpusavio problemas, kurias ypač apnuogino prapilti Seimo rinkimai.
Tai akivaizdžiai parodė ir pirmasis naujos kadencijos parlamento posėdis, baigęsis naktį iš pirmadienio į antradienį, kai Seimo vicepirmininku nebuvo išrinktas A.Butkevičius.
Nors socialdemokratų vadovui pritrūko tik vieno balso, šis smūgis jam buvo ypač skaudus.
Ypač todėl, kad jį sudavė ne tik dalis naujųjų koalicijos partnerių „valstiečių“, bet ir partijos bendražygių.
Vargu ar ko nors kito buvo galima tikėtis. Juk beveik per visą kadenciją premjeras opozicijai ir Prezidentūrai atidavinėjo net ištikimų bendražygių galvas, tuo lankstymusi užleisdamas partijos politines pozicijas.
Bičiulių priešpriešos taurė, matyt, buvo perpildyta po pralaimėtų rinkimų, kai A.Butkevičius dėl to bandė versti kaltę kitiems, o pats siekė išlikti bet kokiame valdiškame poste.
Neigiamą kritinę masę padidino ir šio politiko užkulisiniai postų mainai su „valstiečiais“, taip pat jo puoselėjami planai vėl pretenduoti į Socialdemokratų partijos pirmininko postą.
Taigi net jei A.Butkevičius kandidatuos į Seimo vicepirmininkus antrą kartą ir jei net bus išrinktas, šurmulys nenurims.
Negana to, rietenos iš partijos viršūnių greičiausiai ims leistis į apačias. Pirmieji tokių procesų ženklai jau pasirodė Vilniuje, Šiauliuose.
Pagrindinė šios suirutės priežastis – kol kas nematyti figūros, kuri natūraliai galėtų sutelkti sutrikusią partiją ir priversti ją imtis svarbiausio darbo – vėl ieškoti kelio į nusivylusių rinkėjų širdis bei protus.
Jeigu tokio vėliavnešio socialdemokratai greitai nesuras ir deramai nepristatys visuomenei, jų galimybės atsikovoti iš „valstiečių“ pozicijas kairiajame sparne, taip pat mesti šiems politikos naujokams rimtesnį iššūkį kovojant dėl valdžios Seime ir Vyriausybėje labai miglotos.
Beveik analogiška padėtis – ir konservatorių bei liberalų stovykloje, nors ją kai kurie tenykščiai strategai ir propagandininkai išdidžiai tituluoja „stipria dešine“.
Tiesa, jaunasis G.Landsbergis konservatorių frakcijos seniūnu buvo išrinktas bendru sutarimu. Tai įvyko nepaisant prognozių, kad jam iššūkį gali mesti vadinamasis krikščionių demokratų sparnas, kurio lyderiu pretenduoja būti buvęs diplomatas Ž.Pavilionis.
Maištininkai, matyt, suprato, kad jų pozicijos frakcijoje dar per silpnos. Tačiau įtampa konservatorių stovykloje neišnyko.
Ypač dėl to, kad naujame Seime gavo dar mažiau mandatų, nei turėjo praėjusiame, ir vėl liko opozicijoje.
Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad naujoji partijos vadovybė su G.Landsbergiu priešakyje nesugebėjo privilioti tiek naujų rinkėjų, kiek reikėtų norint vėl grįžti į nacionalinės politikos viršūnę.
Dešiniųjų patriarcho V.Landsbergio anūkas, liaupsinamas partijos aplinkos, po pirmojo rinkimų turo ėmė jaustis kaip būsimasis premjeras, o su tauta ir planuojamais partneriais „valstiečiais“ jau kalbėjosi įprastu pasipūtėlišku konservatorišku tonu ir iš jėgos pozicijų.
Akivaizdu, kad toks sužvaigždėjusio jaunojo vedlio elgesys tik dar labiau mobilizavo daugelį rinkėjų prieš konservatorius – net tuos, kurie nebalsavo už „valstiečius“.
Trečia, ledinis dušas neišblaivino G.Landsbergio ir jo ištikimų ginklanešių, o paskatino blaškytis, daryti šiurkščias klaidas, tokias kaip manipuliacijos kažkokiomis „pažymomis“ apie „valstiečių“ vadovą R.Karbauskį ar karštligiškas atsiribojimas nuo galimybės eiti į valdžią.
Galima sakyti, kad konservatorių, kaip ir socialdemokratų, vienas didžiųjų galvos skausmų – lyderis. Apie tai jau viešai prabilo ir vienas dešiniųjų ideologų, ekspremjero A.Kubiliaus buvęs patarėjas V.Valentinavičius.
Juk naujo akivaizdžiai pajėgesnio konservatorių vedlio ar vedlės, sugebėsiančio iš esmės pakeisti partijos bendravimo su visuomene stilių, horizonte nematyti. O tie, kurie gali mesti G.Landsbergiui iššūkį, – net silpnesni.
Negana to, konservatoriams karą paskelbė lyg ir artimiausi jų sąjungininkai liberalai. Nesutikę būti mažesniaisiais broliais jie atsisakė sudaryti frakcijų koaliciją su G.Landsbergio bendražygiais, kad jis taptų visos opozicijos lyderiu.
Šitokio liberalų elgesio priežastys aiškios – parodyti G.Landsbergiui ir kitiems konservatoriams jų vietą, taip pat atkeršyti jiems už piktdžiugišką elgesį Liberalų sąjūdį užgriuvus galimos politinės korupcijos skandalui.
Neatmestina, kad liberalai taip elgsis ir toliau.
O kodėl ne? Juk daugelis liberalų gerbėjų per šiuos Seimo rinkimus jiems atleido kone visas nuodėmes ir numojo ranka į tai, kad pas buvusį Liberalų sąjūdžio pirmininką E.Masiulį surasta krūva pinigų galėjo būti visos partijos juodoji kasa.
Žinoma, ši situacija gali susijaukti, jei teisėsaugos tebenarpliojama byla nepasisuks visos partijos kryptimi.
Kita vertus, net jei ir pasuks, liberalai turėtų nemažai šansų pakilti aukščiau už konservatorius.
Sugrįžti į pirmąją poziciją dešiniajame sparne liberalai daugmaž sklandžiai gali nepaisant netgi to, kad ir jie kol kas neturi kuo pakeisti dviejų dabartinių partijos lyderių E.Gentvilo ir R.Šimašiaus kokteilio.
Trumpai tariant, kol tiek kairė, tiek dešinė bus užsiėmusi tokiomis savo vidaus problemomis, valdžioje įsitvirtinantiems „valstiečiams“ bus ir galva ramesnė, ir rankos laisvesnės.
