Tokia išvada peršasi po „valstiečio“ Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko E.Jovaišos ir socialdemokrato R.Vaitkaus susitikimo su studentais.
Net planuojamos švietimo permainos jau vadinamos ne reforma, o harmonizacija. Muzikinė šio termino reikšmė sako, kad tai liaudiškos dainos pagražinimas profesionalios muzikos priemonėmis. Gal ir bus mėginama tik padailinti esamą tvarką?
Vis dėlto „valstiečių“ rinkimų programoje skelbtų tikslų lyg ir neketinama atšaukti, o jų esmė – atsisakyti vadinamųjų krepšelių sistemos, neuždarinėti kaimuose mokyklų, išsaugoti regionines aukštąsias mokyklas. O tai reikštų naują švietimo finansavimo tvarką, o kokia ji bus ir kada atsiras, kol kas nekalbama.
Valdantieji tik patvirtino, kad bus atsisakyta esą ydingos krepšelių praktikos, kartu žadama sutelkti aukštojo mokslo resursus, o tam reikės, kad tuose pačiuose miestuose veikiantys universitetai nedubliuotų studijų programų.
Tačiau studijų programų susmulkinimas ir dubliavimas – seniai žinoma problema, apie tai kalbama jau ne vienus metus, o vežimas nejuda iš vietos. Ir nėra jokios paslapties, kodėl taip nutinka.
Dėl demografinių priežasčių vis mažėjant studentų skaičiui, aukštosios mokyklos verčiasi per galvą norėdamos žūtbūt išsilaikyti, todėl siūlo visokių neva madingų studijų, net jeigu ir neturi kvalifikuotų dėstytojų, prigalvoja įmantriai pavadintų, viena kitą dubliuojančių programų.
Tai bene labiausiai ir smukdo aukštojo mokslo lygį, nes studentais tampa net prasčiausiais pažymiais vidurines mokyklas baigę mokiniai. Kitaip sakant, kone neraštingiems jaunuoliams aukštojo mokslo žinių mėgina perteikti patys nedaug apie dėstomą specialybę išmanantys dėstytojai.
Kodėl valstybė leidžia kai kuriems universitetams ir kolegijoms eiti šiuo šalies aukštojo mokslo kompromitavimo keliu?
Pirmiausia didelė autonomija suteikia aukštosioms mokykloms teisę pačioms spręsti, kokias studijų programas siūlyti studentams, ir niekas joms negali drausti tai daryti.
Valstybė gali reguliuoti šį procesą tik neakredituodama studijų programų, jei jos netenkina minimalių kvalifikacinių kriterijų, bet tai padaryti nelengva, nes randama įvairių landų, kaip apeiti reikalavimus.
Antai šiuo metu stojantiesiems į aukštąsias mokyklas nustatyta minimali vidurinio mokslo žinių kartelė – studijuoti į kolegijas priimami ne mažiau nei 1,2 balo, o į universitetus – 2 balus surinkę jaunuoliai.
Bet tai labai nedideli reikalavimai, geriausios aukštosios mokyklos jau ir anksčiau pačios buvo nusistačiusios aukštesnius reikalavimus. Bent 1,2 bei 2 balų barjero prireikė todėl, kad į kai kurias kolegijas jau buvo priimami ir vos 0,6 balo surinkę jaunuoliai.
Nesurenkančios išlikti būtino studentų skaičiaus aukštosios mokyklos įsigudrino apeiti net ir minimalaus balo reikalavimą – trūkstamą jo dalį stojančiajam paprasčiausiai pridėdavo už sportavimą ar kitokią veiklą.
Suprantama, tokie studentai priimami mokytis ne į valstybės finansuojamas vietas, o savo lėšomis, bet vis viena tai smukdo bendrą studijų lygį, nes dėstytojas, jeigu jis ir kvalifikuotas, priverstas orientuotis į savotišką savo auditorijos žinių vidurkį.
Krepšelių sistemą diegę liberalai tikėjosi, kad tai didins švietimo konkurencingumą.
Tačiau į švietimo sritį laisvosios rinkos dėsniai mechaniškai nepersikelia. Paaiškėjo, kad kai mokinys ar studentas tampa pinigų nešėju mokyklai, nebūtinai mėginama jį privilioti siūlant kuo aukštesnę mokymo kokybę. Priešingai, neretai visai nuleidžiamas reikalavimų lygis.
Kas pasikeistų, jei būtų atsisakyta krepšelių sistemos? Liberalų vykdytą vadinamąją krepšelizaciją smarkiai kritikavę socialdemokratai būdami valdžioje vis dėlto nesiryžo pasukti ienų atgalios.
Atrodo, „valstiečiai“ nusiteikę ryžtingiau. Bet ar nepaaiškės, kad realiai keisti finansavimo tvarką daug sunkiau, nei tai žadėti?
Krepšelių sistema bent jau nustato tam tikrus objektyvius finansavimo kriterijus.
Jei jų būtų atsisakyta, ar mokyklos, susiradusios politinių užtarėjų, neims traukti pinigų iš valstybės kišenės nekreipdamos dėmesio į tolydžio mažėjantį mokinių ir studentų skaičių?
„Valstiečiai“ pažadėjo išsaugoti mokyklas kaimuose ir miesteliuose, taip pat regioninius universitetus bei kolegijas. Iš tiesų, viena vertus, uždarius mokyklą kaime, vaikus auginančioms jaunoms šeimoms dar labiau sumažėja noras ten gyventi. Kita vertus, neprasminga mokyklos išlaikyti, jei lieka vos keli mokiniai.
Tai visiškai neracionalu ne tik finansiniu požiūriu – tokioje mokyklėlėje neįmanoma garantuoti ir gero mokymosi lygio. Panašiai galima vertinti ir užmojus išsaugoti regionines aukštąsias mokyklas.
Būtų itin pavojinga, jei prasidėtų nauja švietimo sistemos pertvarka, kuri pareikalautų didžiulių išlaidų, o galiausiai baigtųsi visišku šnipštu.
Bet nerealias vizijas padangėse kuriančius politikus gyvenimas dažniausiai nuleidžia ant žemės.
