Telšių teismas praėjusią savaitę pagaliau atvertė baudžiamąją byla, kurioje 42 metų Ligita Stirbienė kaltinama sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl neatsargumo, – jos šuo nukando 30-metei I.Benetytei nosį.
2014 metų liepos 26-ąją su draugu vykdama iš Klaipėdos į Telšius liudyti vestuvėse I.Benetytė tikėjosi linksmo savaitgalio, bet viskas apvirto aukštyn kojomis.
Atvažiavusiai prie jaunavedžių namų ir nuėjusiai į kambarį pasidėti daiktų jaunai moteriai kairę šnervę nukando šeimininkų augintinis – taksų veislės šuo Mikis.
Iki šiol apie skaudų incidentą tylėjusi I.Benetytė atsivėrė „Lietuvos rytui“.
– Ar jau buvote viešėjusi Telšiuose pas tuomečio draugo Rolando artimuosius, ar žinojote, kad jie turi taksą Mikį?
– Ten niekada nebuvau buvusi, nieko negirdėjau apie šunį. Ir tada tuose namuose praleidau tik kokias penkias minutes.
– Kas per tą trumpą laiką nutiko?
– Kai sustojome prie namų, mus pasitiko L.Stirbienės sūnus. Prie mašinos atbėgo ir šuo, jis nebuvo agresyviai nusiteikęs.
Mus iškart palydėjo į kambarį antrame aukšte.
Ant lovos pasidėjau savo daiktus, suknelę. Atsisukau, žiūriu, tas didokas taksas sukiojasi man prie kojų.
Palenkiau galvą ir iš mandagumo tarstelėjau: o, koks šuniukas. Jo nepažįstu, nežinau įpročių, norėjau, kad pasitrauktų. O jis staiga pašoko ir dantimis nuplėšė nosies šnervės dalį.
Viskas įvyko akimirksniu, nesuvokiau, kas nutiko, – staiga pradėjo bėgti kraujas. Smarkiai kraujavo – glaudžiau visokius rankšluosčius, servetėles.
Pažvelgiau į veidrodį ir nustėrau – nėra nosies: šaukiau, klykiau, cypiau. Tuo metu galvą plėšė viena mintis: aš – moteris, liksiu tokia visam laikui, kaip reikės gyventi?
– Kaip jūs atsidūrėte ligoninėje?
– Į Telšių ligoninę mane nuvežė draugas ir jo brolio būsimoji žmona L.Stirbienė. Esu dėkinga Telšių medikams, kad jie iškart susisiekė su Kauno klinikomis ir greitosios pagalbos automobiliu išsiuntė mane ten.
Incidentas nutiko vidurdienį, o apie 16 val. jau buvau operacinėje. Gydytojai laukė, buvo pasiruošę – juk viskas nutiko šeštadienį.
– Kaip veido sužalojimą įvertino medikai?
– Jie man teikė nedaug vilties, abejojo, ar viskas pavyks iš karto, kalbėjo ir apie antrą operaciją. Sakė, yra tik 50 procentų tikimybės, kad iš kairio žasto išpjauta ir prie nosies prisiūta oda prigis.
Išgyvenau košmarišką laiką – gydytojai ramino, iškvietė psichologus.
– Po ligoninėje praleistos savaitės grįžote į Klaipėdą. Ar dar ilgai teko gydytis?
– Dar Kaune man visą savaitę buvo leidžiami vaistai nuo pasiutligės. Tas šuo nebuvo nei registruotas, nei reikiamai paskiepytas.
Sugrįžusi visą mėnesį kasdien eidavau pas gydytoją perrišti žaizdos, vėliau – traukti siūlų, konsultuotis.
Už patiriamą skausmą buvo baisesnė baimė, kad nepasigaučiau kokios nors infekcijos, – tada jau viskas. Laimei, ši bėda aplenkė.
Ilgai turėjau vaikščioti žaizdą užsiklijavusi pleistru – jis dengdavo trečdalį veido. Žmonės vis klausinėdavo, kas nutiko. O tai – papildomas stresas.
Medikų dokumentuose nurodoma, kad gydymas truko nuo 2014 metų liepos 26 iki 2015 metų kovo 5-osios.
Vengdavau pažvelgti į veidrodį. Kai tik išvysdavau savo atvaizdą, alpdavau: man atrodė, kad kai tas didžiulis šašas nukris, nukris ir prisiūta nosies dalis.
Vėliau konsultavausi su keliais plastikos chirurgais. Jų išvados – negailestingos: randų pašalinti neįmanoma.
Liko ir daugiau nepataisomų dalykų: prisiūta šnervės dalis šaltyje pamėlynuoja, šilumoje išryškėja raudonas trikampis. Ant rankos, iš kur buvo paimta audinių, liko randas.
Jau praėjo pustrečių metų, bet vėsesniais orais lauke visuomet šaliku dengiu nosį.
– Ką dar galima padaryti, kad pagerėtų jūsų išvaizda?
– Plastikos chirurgai suteikia tik būtinąją pagalbą. Randų gydymo ir mažinimo, kitų man būtinų procedūrų valstybė nefinansuoja – viskas mokama.
Dirbu dizainere – iš mano atlyginimo tam pinigų nelieka.
Iki šiol jau išleidau didžiules sumas. Vaistai labai brangūs. Vien mažas flakonėlis vaistų randams mažinti kainuoja daugiau kaip 100 eurų, bet jo pakakdavo tik porai savaičių.
Gydytojai rekomenduoja lazerio procedūras, bet negaliu sau to leisti. Visos santaupos ištirpo – pinigus išleidau gydymui. Dar ir tėvai padėjo.
Tikėjausi, kad šuns šeimininkai paskambins, pasidomės, kaip jaučiuosi, bet jokio dėmesio iš jų nesulaukiau.
– Su Rolandu iki incidento draugavote penkerius metus. Po šuns įkandimo viskas baigėsi?
– Mūsų išsiskyrimas su tuo įvykiu nesusijęs, visko gyvenime būna, žmonės skiriasi.
Rolandas mane aplankė kartą, kai gulėjau Kauno ligoninėje.
Atsimenu, tuomet jis sakė: nesuprantu, kaip žmonės gali taip elgtis.
Kitą dieną šuo lakstė po namus lyg niekur nieko, nors buvo pilna vaikų. Niekas net neprisiminė, kad jo sužalotas žmogus guli ligoninėje.
Jis tuomet piktinosi, kaip galima taip nežmoniškai elgtis.
– Tačiau netrukus pats elgėsi panašiai?
– Džiaugiuosi, kad to žmogaus nebėra šalia – draugą nelaimėje pažinsi.
– Gal toks šuns šeimininkų elgesys ir pastūmėjo jus kreiptis į teismą?
– Aš nenorėjau jokių teismų. Tikėjausi, kad jie man bent iš dalies padengs gydymosi išlaidas, bet nesulaukiau jokios reakcijos.
Be to, pradėta skleisti žeminanti informacija, esą visa ši istorija – tik proga man pasipinigauti.
– Iki teismo buvo teigiama, kad jūs norėjote šunį pabučiuoti, todėl sulaukėte tokios jo reakcijos. Teisme apie bučinius jau nebebuvo užsiminta.
– Jie pateikė daugybę versijų – ir bučiavau, ir glamonėjau, ir liečiau. Teisme Rolandas ir L.Stirbienės sūnus iš pirmosios santuokos pasakojo, kad aš atsitūpiau prie šuns ir mano plaukai užkrito jam ant snukučio, o tai gyvūną suerzino.
Jei būtų buvę taip, kaip jie teigia, mano plaukai po įkandimo būtų buvę kruvini. Bet to nebuvo.
Esame trys seserys. Mano tėtis dirbo veterinaru ir nuo mažens įkalė į galvą, kad negalima lįsti prie svetimų gyvūnų, nes nežinai, kas jiems gali šauti į galvą. Kaime ir mieste auginami šunys taip pat skiriasi.
Be to, mūsų namuose gal dešimt metų gyveno taksų veislės šuo – žinau, kad jų elgesys gali būti neprognozuojamas. Šunys man – ne naujiena, žinau, kad ne visi jie mėgsta žaisti ar būti glostomi.
Žinome, kad šuo puikiai jaučia aplinkinių nuotaikas ir į tai reaguoja. Tąkart namuose buvo ruošiamasi vestuvėms, sujudimas, visi skuba, laksto, o tai gyvūnui kelia stresą.
– Į Klaipėdos prokuratūrą kreipėtės po mėnesio – rugpjūčio pabaigoje.
– Vis tikėjausi kokio nors žmoniškumo. Paskui kreipiausi į advokatą. Jis iškart pasakė, kad žmonės nesilaikė nustatytų taisyklių ir neužtikrino saugumo patalpoje esant šuniui.
Telšių rajono savivaldybės tarybos sprendimu priimtos gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklės – gyvūnų savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų laikymas nekeltų grėsmės žmonių sveikatai, gyvybei ir nuosavybei, nepažeistų jų teisių ir interesų.
O jei kas nors nutinka, privalo atlyginti visas išlaidas, susijusias su jų gyvūnų padaryta žala sveikatai.
Baudžiamajame kodekse už tai numatytos griežtos sankcijos.
Kreipėmės į Klaipėdos prokuratūrą – medžiaga buvo perduota Telšių policijai.
Nenorėjau jokių teismų, nenoriu matyti tų žmonių, kiekvieną kartą viską iš naujo prisiminti ir išgyventi. Iki šiol geriu raminamuosius vaistus.
Nepalūžti padeda šeimos ir draugų palaikymas. Vienintelis mano troškimas – kad viskas kuo greičiau baigtųsi.
Žindanti motina atsidūrė areštinėje
* I.Benetytė pateikė teismui 2027 eurų turtinės ir 5000 eurų neturtinės žalos ieškinius.
* Teismui teks nustatyti, ar galėjo taksas iš vietos pašokti maždaug į pusantro metro aukštį ir įkąsti į nosį moteriai, kurios ūgis – 178 centimetrai.
* „Nerealu, kad mūsų taksas tiek aukštai iššoktų. Tai buvo mažas šunelis trumpomis kojomis, niekada taip nešokinėjo. Nesutikčiau mokėti pateiktų piniginių ieškinių – nėra nusikaltimo, negali būti ir žalos“, – sakė teisiamoji L.Stirbienė (nuotr.).
* Prieš praėjusias Kalėdas su pusės metų dukra pas tėvus iš Vokietijos atvykusi L.Stirbienė netrukus atsidūrė areštinėje. Nutartį ją sulaikyti buvo priėmęs Telšių teismas, mat moteris nepasirodė keliuose jo posėdžiuose.
* Atvykti iki gimdymo ji negalėjo, nes nėštumas buvo komplikuotas. Kitas posėdis buvo numatytas prieš pat gimdymą ir porą mėnesių po jo, tačiau moteris dar nebuvo atsigavusi po gimdymo.
* Apie tai buvo informuotas teismas, pateikti dokumentai, tačiau vis vien buvo priimta nutartis Lietuvoje pasirodžiusią žindyvę sulaikyti ir uždaryti į areštinę. Moteris čia praleido naktį iš gruodžio 27-osios į 28-ąją.
* Po to savo nutartį teismas pakeitė. Dabar L.Stirbienė, kuriai už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo numatytas laisvės atėmimas iki septynerių metų, negali išvykti iš Lietuvos.
