Ir tarpukariu su garsiais vyrais moterys darė, ką norėjo, o ypač – kitatautės

Netikėta sėkme pradėjęs politikos aukštumų šturmą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis ėmė klupti suveikus klasikinei prancūziškai taisyklei: „cherchez la femme“ („ieškokite moters“). Šiuo atveju moters ieškoti net nereikėjo, ji buvo šalia savo globėjo: daili blondinė, Seimo narė (trumpai tokia pabuvusi) Greta Kildišienė. Valstybės dienos išvakarėse įdomu mesti žvilgsnį į tarpukario laikų įvykius, į kuriuos buvo įsipainiojusios moterys ir garsūs ano meto vyrai.

Galima aptikti įdomių lygiagrečių su dabartimi, tik reikia padaryti svarbią išlygą: tarpukario moterys daugeliu atvejų ne klampino, bet gynė ir traukė iš skandalų savo vyrus. Su retomis išimtimis – sutuoktinius.<br>Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo ir R.Danisevičiaus nuotr.
Galima aptikti įdomių lygiagrečių su dabartimi, tik reikia padaryti svarbią išlygą: tarpukario moterys daugeliu atvejų ne klampino, bet gynė ir traukė iš skandalų savo vyrus. Su retomis išimtimis – sutuoktinius.<br>Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo ir R.Danisevičiaus nuotr.
J.Chodakovska-Tūbelienė padėjo pasauliui sužinoti apie Vasario 16-osios Aktą.<br>Nuotr. iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo
J.Chodakovska-Tūbelienė padėjo pasauliui sužinoti apie Vasario 16-osios Aktą.<br>Nuotr. iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo
A.Voldemaras su žmona prancūze Matilda.<br>Nuotr. iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo
A.Voldemaras su žmona prancūze Matilda.<br>Nuotr. iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo
Tikroji Smetonų šeimos galva buvo S.Smetonienė (sėdi kairėje).<br>Nuotr. iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo
Tikroji Smetonų šeimos galva buvo S.Smetonienė (sėdi kairėje).<br>Nuotr. iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo
A.Smetona mėgo moterų draugiją.<br>Nuotr. iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo
A.Smetona mėgo moterų draugiją.<br>Nuotr. iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo
A.Smetonos dukterėčios Elenos ir generolo S.Raštikio vestuvės 1929 m.<br>Nuotr. iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo
A.Smetonos dukterėčios Elenos ir generolo S.Raštikio vestuvės 1929 m.<br>Nuotr. iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo
R.Karbauskį G.Kildišienė įsuko į skandalo sūkurį.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
R.Karbauskį G.Kildišienė įsuko į skandalo sūkurį.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Urbšio įsitikinimu, tarpukario Lietuvos politika buvo skaidresnė, politinė kultūra – aukštesnio lygio.<br>T.Bauro nuotr.
P.Urbšio įsitikinimu, tarpukario Lietuvos politika buvo skaidresnė, politinė kultūra – aukštesnio lygio.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Feb 16, 2017, 4:03 PM, atnaujinta Apr 9, 2017, 10:49 PM

Galima aptikti įdomių lygiagrečių su dabartimi, tik reikia padaryti svarbią išlygą: tarpukario moterys daugeliu atvejų ne klampino, bet gynė ir traukė iš skandalų savo vyrus. Su retomis išimtimis – sutuoktinius.

„Lietuvos politika tarpukariu buvo labai vyriškas pasaulis. Pirmosios Respublikos laikais per 20 metų nebuvo nė vienos ministrės moters“, – sakė istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas Saulius Kaubrys.

Moters ministre neskyrė

Po nepriklausomybės atkūrimo ministre vos netapo pirmoji lietuvė feministė, „valstietė“ (Lietuvos valstiečių sąjungos narė) Felicija Bortkevičienė. 1918 metų pabaigoje, sudarant antrąją Vyriausybę, jos vadovas, irgi „valstietis“ Mykolas Šleževičius, ją pasiūlė maitinimo ir viešųjų darbų ministre.

Kilo sąmyšis ir jaunos lietuviškos politikos kairėje, ir dešinėje. Maždaug: bobą į ministerius? Kur tai girdėta!

Net gana liberalių pažiūrų Nepriklausomybės Akto signataras, būsimasis legendinis Kauno burmistras Jonas Vileišis kraipė ūsą, sakydamas: „Maitinimo ministerija bus didžiausių užsipuldinėjimų objektu – tuo žvilgsniu jos valdytoją skirti moterį per daug drąsu.“

Tik uolus liberalas Stasys Šilingas užtarė „valstiečių“ kandidatę, bet jo niekas nesiklausė.

Beje, lyginant Lietuvos politinį žemėlapį tarpukariu ir šiais laikais dera pasakyti, jog XX a. pirmosios pusės Lietuvos valstiečių (socialistų liaudininkų) sąjungą su dabartine Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga sieja tik panašus pavadinimas. Tarpukario liaudininkai buvo aiškiai ideologiškai apibrėžta politinė srovė – kairieji liberalai. Kas pagal ideologinę rūšį yra dabartinė LVŽS, nežino nei politologai, nei pats R.Karbauskis.

„Išsivadavusi iš carinės Rusijos jungo Lietuvos visuomenė laisvėjo, formaliai moterys turėjo lygias teises. Tapo įprasta ir savaime suprantama, kad moteris gali būti gera gydytoja, mokytoja, rašytoja, net mokslininkė. Bet ministre, politike – tokį faktą ano meto visuomenė ir ano meto elitas dar sunkiai galėjo suvirškinti“, – sakė istorikas S.Kaubrys.

Žavios lietuvaitės žygdarbiai

Tačiau to meto moterys jaunos valstybės statyboje triūsė ne mažiau nei vyrai. Dailiosios lyties politinio elito viršūnėje buvo seserys Sofija ir Jadvyga Chodakauskaitės, jaunystėje buvusios grafaitės Chodakovskos, kilusios iš senos sulenkėjusių Lietuvos bajorų giminės.

Tačiau jos vėl „atlietuvėjo“, kai ištekėjo: Sofija – už Antano Smetonos, Jadvyga – už Juozo Tūbelio, ėjusio ministro pirmininko ir kitas svarbias pareigas Vyriausybėje.

J.Chodakauskaitė dar iki vedybų su J.Tūbeliu daug nusipelnė, kad to meto Europa sužinotų, jog yra tokia Lietuva, kuri 1918 metų vasario 16 dieną paskelbė nepriklausomybę. Įvykdyti šią misiją jai visų pirma ir padėjo moteriškas žavesys.

Vokiečių karo administracija konfiskavo „Lietuvos aido“ numerį, kuriame buvo išspausdintas Aktas. Kelis laikraščio egzempliorius pavyko slapčia išnešti iš spaustuvės.

Jie buvo perduoti J.Chodakauskaitei, ir tada suveikė „meilės diplomatija“. Jadvygai romantiškus jausmus puoselėjo vokiečių karo žurnalistas Oskaras Woehrle. Įsimylėjęs lietuvaitę jis tapo Lietuvos nepriklausomybės šalininku.

O.Woehrle pasistengė, kad Nepriklausomybės Aktas patektų į vokiečių spaudą. Okupantams nepavyko nuslėpti Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos.

Ši operacija išsamiai aprašyta Ingridos Jakubavičienės monografijoje „Seserys“.

Amžininkų prisiminimuose kukliai nutylima, kiek stiprūs buvo vokiečio ir J.Chodakauskaitės ryšiai ir kuo jie baigėsi. Matyt, niekuo, nes Jadvyga ištekėjo už J.Tūbelio.

Tais pačiais 1918 metais J.Chodakauskaitei teko atlikti dar vieną slaptą misiją: ji iš Berlyno, paslėpusi bate, kad neatimtų vokiečių žandarai, į Lietuvą parvežė kunigaikščio Vilhelmo Uracho raštišką sutikimą karūnuotis Lietuvos karaliumi, prisiimant Mindaugo II vardą.

Misija buvo rizikinga, moteriai grėsė bauda ir net kalėjimas, nors, kaip greitai paaiškėjo, nelabai prasminga. Modernios Lietuvos kūrėjai atsisakė monarchijos projekto.

Vyrus mokė aristokratų etiketo

Tačiau skaitant pokario išeivijos atstovų prisiminimus susidaro įspūdis, kad seserys J.Tūbelienė ir S.Smetonienė darė nemenką įtaką sprendžiant svarbias politines problemas užkulisiuose ir ne kartą apsaugojo savo vyrus nuo nevykusių poelgių.

S.Chodakauskaitė, mėgusi linksmus pobūvius ir į tos epochos dūzges nuolat atsitempdavusi sužadėtinį A.Smetoną, išmokė būsimąjį tautos vadą tinkamai laikyti šakutę ir kultūringai valgyti. Ūkininko iš Suvalkijos lygumų sūnus aukštuomenės etiketo neišmanė.

Aristokratės supažindino nuo žagrės kilusį jaunos valstybės elitą ir su išskirtine Vakarų Europos virtuve.

1936 metais bulvarinio stiliaus laikraštis „Diena“ išspausdino repliką apie dar neseniai buvusio ministru pirmininku J.Tūbelio vardinių pokylį: „Greta įprastų skanumynų svečiams pasiūlyta taip vadinamų delikatiesų – auštuoniakojų, varliakojų, moliuskų ir dar kažkokių reptilijų, užpiltų aštriu padažu, kad smarvės nesijaustų.“

Replikos autorius išsigandęs rašo, jog Lietuvos ponauja tokiu elgesiu gąsdina tautą, kaip kad gąsdino Kristijono Donelaičio būrus „prancūzai ir šveisteriai stori“, valgę „varles, rupūžes visokias, dargi pelėdas“.

Reikia pabrėžti, kad „auksiniais A.Smetonos laikais“, kai Kaunas buvo vadinamas Mažuoju Paryžiumi, politikų užstalės ir pramogos, pavyzdžiui, medžioklės ir kortavimas, buvo laikoma ne ydingu, o priešingai – valstybei naudingu dalyku. Tarpukario Lietuvos istorijos tyrinėtojas S.Kaubrys sakė aptikęs žinių, kad su užsienio diplomatais lošti kortomis mėgusi S.Smetonienė išpešdavo svarbios informacijos, Lietuvai naudingų sprendimų.

Patriotai mylėjo rusų moteris

Savotiškas akibrokštas – meile Lietuvai degę politikai patriotai, Nepriklausomybės Akto signatarai mielai rinkosi kitatautes žmonas, daugiausia – ruses. Iš visų buvusių tarpukario ministrų 15 nuošimčių buvo vedę užsienietes. Tokie duomenys paskelbti leidinyje „Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žodynas“.

Ministerienių korpusą pagal tautinę kilmę sudarė: 6 rusės, 3 prancūzės, po vieną ukrainietę, baltarusę, vokietę ir anglę.

Kai kurios jų – neprastos kilmės. Finansų, prekybos ir pramonės ministro (1922 m.) Jono Dobkevičiaus žmona buvo Tverės (Rusija) kunigaikštytė Valentina Tepliakova.

Švietimo ministro (1926 m.) Vinco Čepinskio žmona Marija Korš kilusi iš garbingos rusų inteligentų giminės. Įdomi detalė: V.Čepinskį su būsimąja žmona supažindino cheminių elementų lentelės sudarytojas Dmitrijus Mendelejevas.

Signataro Stepono Kairio pirmoji žmona buvo žymi baltarusių rašytoja Aloiza Paškevič-Ciotka. Kunigystės atsisakiusio kunigo, irgi signataro Juozo Purickio išrinktoji buvo ukrainietė stačiatikė Jelena Skriabina. Būta kalbų, kad jis gyvenęs su moterimi dar nenusivilkęs kunigo sutanos.

Labai uolus katalikas, krikščionis demokratas Leonas Bistras (ministras pirmininkas 1925–1926 m., švietimo ministras) irgi vedė rusę, bet katalikę Aną Starcevą.

Moteris labai mylėjusio lietuviškos diplomatijos tėvu pavadinto Dovo Zauniaus antroji žmona – anglė Dorote Rosalynn Law. Su ja gyveno trumpai, vedė trečiąkart – lietuvaitę, bet su angle formaliai nebuvo išsiskyręs. Vis dėlto užsienio reikalų ministras atsakomybėn už dvipatystę nebuvo patrauktas.

Tarpukario Lietuvos elito mikropasaulyje būta ir romantiškų, liūdnų meilės istorijų. Dauguma to laiko ministrų, įkopę į karjeros viršūnes, buvo vedę vyrai (86 proc.), o susisiekimo ministras (1923–1924 m.) Tomas Naruševičius taip ir mirė būdamas viengungis.

T.Naruševičius degė meile Mikalojaus Konstantino Čiurlionio našlei Sofijai Čiurlionienei. Jis jai pasipiršo, bet teigiamo atsakymo nesulaukė.

Pasak S.Čiurlionienės dukters Danutės Čiurlionytės-Zobovienės, jos motina „jautė, kad šios naujos meilės ji vis tiek nenustos lyginti su buvusia, o tai būtų nesąžininga prieš tokį gerą ir nuoširdų žmogų“.

„Neprancūziškos“ prancūzės likimas

O štai signataras, vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų, A.Smetonos bendražygis ir mirtinas varžovas Augustinas Voldemaras su dailiąja lytimi elgėsi be skrupulų.

Jis žmoną prancūzę Matildą Delahay paveržė iš kolegos, Kauno universiteto profesoriaus Aleksandro Jaščenkos. Inteligentą rusą, galimai pabėgusį nuo Rusijos bolševikų teroro, priglaudė Lietuva. O vienas šios valstybės kūrėjų iš jo atėmė žmoną.

Prisiminimų literatūroje gausu liudijimų, kad A.Voldemaras prancūzei anaiptol nebuvo ištikimas. Jos neapgyvendino kažkur toli, pavyzdžiui, Ispanijoje. Bet kai už pasikėsinimą prieš A.Smetoną 1932 metais buvo ištremtas į Platelius, žmoną paliko Kaune.

Pagal stereotipinį požiūrį turėtume manyti, kad kas jau kas, o prancūzė turėjo mėgautis gyvenimu didmiestyje, kai vyras nuobodžiavo provincijoje.

Bet viskas buvo kitaip. A.Voldemaras mėgavosi Žemaitijos gražuolių draugija, o M.Delahay „gamino“ netikrus vyrą kovoje su A.Smetona esą palaikančių gyventojų laiškus.

Tiesa, šio neseniai televizijos seriale „Savanoriai“ rodyto epizodo istorikai nepatvirtina, bet tokių žinių būta.

Bet kuriuo atveju M.Delahay neatitiko šio ir ano laiko prancūzės įvaizdžio mūsų akyse. Gal todėl, kad ir jos išvaizda tokio įvaizdžio labai neatitiko.

Nuodėmių ir dorybių epocha

Smetoninė Lietuva dabarties kartai atrodo tokia skaisti, tyra kaip ašara, be paleistuvysčių, gėjų paradų ir korupcijos.

Galima pasiginčyti – visų pirma dėl to, ar tikrai ano meto Lietuva buvo verta Marijos žemės titulo. Žurnalistė Aurelija Savickienė knygoje „Nekuklioji Lietuva“ teigė, kad to meto gyvenimas buvo ne mažiau margas ir su įvairiais nuodėmės atspalviais. Tik viešumo šioje srityje – mažiau.

Tarpukariu buvo leidžiamas erotinis žurnalas „Aistros“ su apsinuoginusių gražuolių nuotraukomis. Tiesa, dabar toks žurnalas nekristų į akis net platinamas bažnyčiose drauge su religine literatūra. Bet tuo laiku fotomenininkas Balys Buračas fotografavo tokius drąsius moterų aktus, kad ir dabarties akimis žiūrint kai kurie balansavo ties pornografijos riba.

Kavinių padavėjos neretai buvo verčiamos teikti klientams papildomas – aišku, kokias – paslaugas, laikraščiuose panelės skelbdavosi sutiksiančios slapčia draugauti su vyriškiais, kurie sumokės už jų mokslą.

Pagundai paišdykauti neatsispirdavo ano meto šviesuoliai. Būta žinių, kad rašytojas, vienas valdančiosios Tautininkų sąjungos vadovų Vincas Krėvė-Mickevičius „įtaisė vaiką“ bibliotekininkei. Žymus gamtininkas Tadas Ivanauskas sanguliavo su tarnaite, bet pasklidus kalboms ją vedė.

„Visko būta ir tais laikais, tačiau nesantuokiniai ryšiai, svetimavimas buvo smerkiamas, todėl buvo kruopščiai slepiamas“, – sakė istorikas S.Kaubrys.

Prezidentas nemokėjo mokesčių

Vis dėlto tarpukarį visuomenė ir kai kurie istorikai linkę pernelyg idealizuoti. Neseniai iškilę faktai, kad LVŽS vadas R.Karbauskis nusuko dalį mokesčių, susijusių su jo valdomis, nėra tik šių laikų pagedimo simptomas.

1929 metais Valstybės kontrolė nustatė, kad Kretingos valsčiuje už žemės valdą prezidentas (1922–1926 m.) Aleksandras Stulginskis už 1926 metus buvo nesumokėjęs 1207 litų mokesčių.

1935 metais valstybės revizorius V.Bielskis raportavo, kad Valstybinės psichiatrinės ligoninės direktorius, buvęs dviejų kadencijų Seimo narys E.Draugelis išnaudoja savo darbuotojas: „Ligoninės tarnautoja, valgio nešėja, dirbanti paskyrimo vietoje – virtuvėje, dar turi aptarnauti direktorių Draugelį, gydytoją Rumbauską ir ūkio vedėją Žilvinską, kuriems sutvarko kambarius, atneša valgį į skalbyklą ir atgal, plauna kambarių grindis ir t.t., nes minėti asmenys tarnaičių nelaiko. Minėti asmenys už tokį patarnavimą paminėtai tarnaitei nieko nemoka ir ji gauna algą kaipo ligoninės slaugytoja, pritaikant visus atskaitymus.“

Taigi vaizdas, puikiai pažįstamas ir šiais laikais.

„Švogerių respublikos“ palikimas

Būtent tarpukariu susidarė Lietuvos, kaip „švogerių respublikos“, įvaizdis. Ano meto elitas buvo glaudžiai susijęs giminystės ryšiais – A.Smetona ir J.Tūbelis vedę seseris, kariuomenės vadas, krašto apsaugos ministras Stasys Raštikis buvo vedęs A.Smetonos dukterėčią Eleną. Buvo natūralu ir nesmerktina, kad giminaičiai eidavo atsakingas pareigas ministerijose, departamentuose.

Tais laikais susiformavusio politinio elito palikuoniai pasiekė ir dabarties dienas. Šios kadencijos Seimo nario Povilo Urbšio senelio brolis buvo paskutinis nepriklausomos tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras. Kaip sakė politikas, J.Urbšys jam faktiškai ir buvo senelis, nes tikrojo nematė, jis buvo ištremtas.

Pagal LVŽS sąrašą išrinktas P.Urbšys įsitikinęs, kad tarpukario Lietuvos politika buvo skaidresnė, politinė kultūra – aukštesnio lygio ir apskritai būta kur kas daugiau padorių politinių asmenybių nei šiais pagedusiais laikais.

Paklaustas, ar nejaučia nusivylimo, kad aukštus moralinius standartus žadėjęs partijos vadas R.Karbauskis nuo pirmųjų žingsnių pradėjo klupinėti – perkeltine prasme po G.Kildišienės kojomis – P.Urbšys sakė: „Žinoma, apmaudu dėl padarytų klaidų, juk mes žadėjome įdiegti kitokią politinės moralės sampratą. Bet, kita vertus, G.Kildišienė pasielgė sąžiningai atsisakydama Seimo nario mandato, nors Valstybinė mokesčių inspekcija nustatė, kad ji nepažeidė įstatymų. Nelaukėme teismų, tyrimų išvadų, kaip darė kiti į keblią padėtį patekę politikai“, – tvirtino P.Urbšys.

Prieš keletą metų viename interviu radijui istorikas Egidijus Aleksandravičius taip yra pasakęs apie Pirmąją Respubliką: „Tai žavingas laikotarpis, suspaustas tarp dviejų pasaulinių karų, kai žmonės buvo išlaisvėję, bet dar nepasileidę.“

Šioje taupioje istoriko frazėje – tarpukario Lietuvos išaukštinimas ir aštrus dūris dabarčiai.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.