Valdantieji „valstiečiai“ žadėjo, kad būtent Seimą pavers politinio gyvenimo ir galios centru.
Tenka pripažinti, kad Seimas gana sklandžiai patvirtino biudžetą, priėmė vieną kitą svarbų įstatymą, bet vis dėlto neretai priminė politinės košės katilą. Tai ir blaškymasis dėl atidėto Darbo kodekso, dėl pagalbinio apvaisinimo, nežinia dėl švietimo, socialinių, mokesčių reformų.
Sumaišties netrūksta ir tarp koalicijos partnerių. Pavyzdžiui, nerašytos politinės taisyklės byloja, kad ministrus aiškintis paprastai kviečia Seimo opozicinės frakcijos, o valdančiosios partijos su Vyriausybės atstovais bendrauja per savo vadovus.
Bet valdantieji socialdemokratai ėmė skųstis, jog didieji koalicijos broliai „valstiečiai“ su jais nebendrauja, todėl esą net nežinoma, ką partneriai planuoja veikti per artėjančią Seimo sesiją.
Todėl socialdemokratų frakcija ėmė kviesti „valstiečių“ deleguotus ministrus, kad jie bent ką papasakotų apie savo būsimą veiklą. Pirmasis su kairiaisiais parlamentarais vakar susitiko sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga ir vėl akcentavo žūtbūtinę kovą su alkoholiu.
Sunku pasakyti, kas tokioje situacijoje atrodo kurioziškiau – mažieji koalicijos broliai ar visa valdančioji koalicija. Veikiausiai – socialdemokratai. Šie jų skundai ir judesiai tik papildo bendrą nuosmukio, kurį nuo pat Seimo rinkimų išgyvena partija, paveikslą.
Žinoma, prisišliejimas prie valdžios kiek stabilizavo padėtį partijoje po skaudaus pralaimėjimo rinkimuose. Tačiau artėjant naujojo lyderio rinkimams strateginė sumaištis nemažėja.
Mat kol kas nė vienas iš trijų pagrindinių kandidatų į naujus vedlius – Mindaugas Sinkevičius, Zigmantas Balčytis ir Gintautas Paluckas – neprimena lokomotyvo, kuris galėtų sugrąžinti partiją į nacionalinės politikos viršūnes.
Negana to, atsiranda takoskyra partijos viduje. M.Sinkevičius ir Z.Balčytis – už tai, kad socialdemokratai liktų valdžioje, G.Paluckas – už tai, jog trauktųsi.
Aišku, net jei laimėtų maištininkas G.Paluckas, tai nebūtinai reikštų, kad kairieji paliks valdančiųjų stovyklą. Tačiau netgi likę vargu ar suteiktų koalicijai didesnio stabilumo.
Čia gerą progą pasipelnyti, regis, išvydo antrą kadenciją opozicijoje tebesėdintys konservatoriai su Gabrieliumi Landsbergiu priešakyje. Pastarojo pozicijos sustiprėjo, nes išsilaikė savo poste per pirmalaikius pirmininko rinkimus, jau pirmajame ture sutriuškinęs tris savo varžovus.
Nepaisant to, labai nedrąsu būtų prognozuoti, kada G.Landsbergis galėtų atvesti partiją į reitingų viršūnes ir kada atverti jai kelią patekti į valdžią. O kol perspektyvos ne itin aiškios, ramybės dešiniųjų gretose sunku tikėtis.
Tad natūralu, kad Tėvynės sąjungos (tik taip šią partiją pastaruoju metu vadina G.Landsbergis) vadovybė ėmė ieškoti progų bent prisišlieti prie dabartinės valdžios, naudojantis jos takoskyromis, o galbūt netgi išprovokuoti valdančiosios daugumos griūtį.
Per šimtą dienų tų takoskyrų išryškėjo ne viena. Tai ne tik strateginiai nesutarimai tarp „valstiečių“ ir socialdemokratų, bet ir trintis šių abiejų politinių jėgų viduje.
Bruzdesių Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje priežastis paprasta – jos vedlį Ramūną Karbauskį užgriuvęs neaiškių ryšių su globotine Greta Kildišiene, taip pat nuslėpto turto skandalai.
Nors „valstiečių“ vadovas buvo priverstas paaukoti G.Kildišienę ir jos mandatą, aklos gynybos taktika, kurios politikas laikosi iki šiol, įskėlė ne vieną gilų plyšį tiek jo vadovaujamoje partijoje, tiek Seimo frakcijoje.
Dalis didžiosios politikos naujokų ėmė svarstyti, kad jiems galbūt labiau pakeliui su kita partijos galva premjeru Sauliumi Skverneliu, kuris iš šio skandalo laimėjo dar daugiau populiarumo taškų.
Vyriausybės vadovas aiškiai rodė nepritariantis tam, kad R.Karbauskis partiją paverstų savo kovos su kažkokiomis šešėlinėmis blogio jėgomis, žiniasklaida ar savo liguistų ambicijų įkaite.
Po šių bendražygio akibrokštų „valstiečių“ vadovas tvardėsi sunkiai, o jo vadovaujama frakcija netgi pabandė sustabdyti Susisiekimo ministerijos palaimintą ir su Vyriausybe suderintą Lietuvos pašto pertvarką.
Nieko keista, kad šiuos procesus akylai stebintys konservatoriai jau senokai užkulisiuose ėmė skelbti sulaukiantys S.Skvernelio ar jo šalininkų užuominų ir raginimų pamąstyti apie paramą Vyriausybės numatytoms svarbioms reformoms.
Šiomis dienomis G.Landsbergis netgi viešai pareiškė, jog, nepaisant to, kad konservatoriai yra opozicijoje, jie rems S.Skvernelio žingsnius, kuriuos laikys gerais ir reikalingais.
Tėvynės sąjungos pirmininkas tai ėmė skelbti net nepaisydamas buvusių artimiausių sąjungininkų liberalų grasinimų niekuomet nebesuteikti jam opozicijos lyderio statuso, kurio jis anksčiau pats siekė. Ar tai nėra požymis, kad konservatoriai dar šią kadenciją tikisi prisėsti ir prie valdžios stalo?
Kad ir kaip būtų, šimtas pirmųjų šio Seimo dienų neleido nuobodžiauti nei daugeliui tautos išrinktųjų, nei jų rinkėjams.
Tiesa, tai, kas nenuobodu, toli gražu ne visada būna protinga.
