Smurtas artimoje aplinkoje vyksta visuose visuomenės sluoksniuose, tačiau jis vis dar yra slepiamas, laikomas „šeimos gėda“, ypatingai jei smurtaujama pasiturinčiose ir savo įvaizdį visuomenėje saugojančiose šeimose.
Visuomenė turi tapti nepakanti smurtui
Remiantis Policijos departamento duomenimis, iš nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje moterys sudaro 80,2 proc., vyrai 13,1 proc., vaikai 6,7 proc. Remiantis 2014 metais Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) pristatyta ES masto apklausa, kurioje dalyvavo 42 tūkst. moterų iš 28 Europos Sąjungos valstybių, nuo fizinio ar seksualinio partnerio smurto Lietuvoje kenčia 24 procentai moterų (palyginimui: Ispanijoje, Kroatijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje šis skaičius siekia tik 13 proc; Latvijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Suomijoje net 28-32 proc.).
Remiantis šia apklausa, vaikystėje (iki 15 metų) fizinio arba seksualinio smurtą patyrė net 18 proc. Lietuvos apklaustųjų (tuo tarpu Slovėnijoje, Kipre – 12 proc., o Estijoje, Suomijoje – 48-51 proc.). Nepaisant gąsdinančių skaičių, Lietuvos visuomenė vis dar ieško kaltų institucijų, svarsto, kas ir kaip turėtų būti nubaustas, ir kaip geriau apibūdinti fizines bausmes: kaip smurtą ar kaip tautosakoje įteisintą auklėjimo priemonę? Be abejo, atsakingos institucijos Lietuvoje dirba netobulai. Žinoma, smurtaujantys artimieji turėtų susilaukti atpildo. Tačiau šiuo atveju norėčiau atkreipti dėmesį į būtiną visuomenės nepakantumą smurtui, neabejingumą tam, kas vyksta šalia mūsų.
Pareiga reaguoti
Be specializuotos institucinės pagalbos, kurioje dirbantys specialistai moka atpažinti smurtą artimoje aplinkoje, ir teikia savalaikę pagalbą, reikėtų išskirti grupes, kurios turėtų pastebėti ir reaguoti į smurtą artimoje aplinkoje.
Sveikatos apsaugos sistema. Tiesiogiai pagalbos dėl smurto artimoje aplinkoje kreipiasi tikrai ne visos aukos, o kai kurios pačios to padaryti tiesiog ir negalėtų (pagalvokime apie vaikus, neįgalius ar pagyvenusius asmenis). Tačiau dauguma smurto aukų patenka į ligonines periodiškai, gydosi fizinius sužeidimus ar psichologines problemas.
Gydytojai dažniausiai būna pakankamai kompetentingi atpažinti smurto artimoje aplinkoje atvejus, todėl jų abejingumas gali būti labai žalingas.
Bendruomenės pagalba. Dažnai smurto artimoje aplinkoje aukos kreipiasi ne į formalias institucijas, o tiesiog į draugus, kaimynus, giminaičius ar kitus artimus žmones. Todėl bendruomenės pagalba, socialinių tinklų kūrimas gali daryti didelį poveikį – tiek suteikiant aukai moralinę ar materialinę pagalbą, tiek padedant priimti svarbius sprendimus, tiek organizuojant prevencinius veiksmus.
Religinės bendruomenės. Dažnai santuokos sakramentas aukai reiškia labai daug, todėl ji galvoja, kad tikrai iki gyvenimo pabaigos turi kentėti nenusisekusią santuoką. Religinių bendruomenių nariai, o ypač jų lyderiai, turi gerai išmanyti smurto artimoje aplinkoje problemą bei galimas pasekmes. Pirmenybė turi būti teikiama aukos ir vaikų saugumui. Religinės bendruomenės gali organizuoti seminarus, mokymus apie smurtą artimoje aplinkoje, netgi rinkti aukas nukentėjusiems bendruomenės nariams.
Ugdymo įstaigų pagalba. Smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų vaikai yra šalia mūsų – mokykloje, universitete. Čia mokosi ir tie, kurie ateityje patys smurtaus ar patirs smurtą. Todėl svarbu ugdymo įstaigoje kurti saugią ir smurtui priešišką aplinką. Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į vaikų elgesio ar išvaizdos pokyčius, kurie gali byloti apie patiriamą smurtą (skirtingų gijimo stadijų žaizdos, nubrozdinimai, nudeginimai, mėlynės, apie kuriuos vaikas kalba nenoriai, kaltina išorines aplinkybes, o tėvai ar globėjai taip pat negali tiksliai nusakyti jų priežasties; vaiko apranga neatitinka oro sąlygų, vaikas jautriai reaguoja į prisilietimus, pastebimi koordinacijos sutrikimai, psichosomatiniai negalavimai, seksualizuotas elgesys).
Darbo aplinka. Problemos namuose dažnai tampa pastebimos ir darbo aplinkoje. Smurtautojas gali bandyti kontroliuoti auką netgi darbovietėje, tuo siekdamas, kad ją atleistų iš darbo, kad ji taptų labiau izoliuota nuo visuomenės ir dar labiau nuo jo priklausoma.
Artimoje aplinkoje patiriamas smurtas be abejo atsiliepia aukos atliekamo darbo kokybei. Taip pat pastebimi įvairūs sužalojimų požymiai, netgi lūžiai, kuriuos auka stengiasi pateisinti ar nuslėpti, kūno išsekimas, sunkumai vaikštant, sėdint, judant, psichosomatinės ligos, bendravimo vengimas.
Darbdaviai turėtų sukurti saugią atmosferą – idealu, jeigu ir kiti darbuotojai žinotų, kur reikia kreiptis įtarus kolegos šeimoje vykstant smurtą (jeigu reikia skubios pagalbos, skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112, pranešti policijai per policijos elektroninių paslaugų sistemą https://www.epolicija.lt/, policijos pasitikėjimo telefonu (8 5) 272 5372, kreiptis į specializuotos pagalbos centrus).
Žiniasklaida. Dažnai smurto atvejai žiniasklaidoje yra aprašomi kaip sensacija, žmogžudystės romantizuojamos (pavyzdžiui kaip įvykusios „dėl nelaimingos meilės“, „nusikaltimas dėl aistros“, „nužudymas giliai susijaudinus“ ir pan.). Tačiau žiniasklaida gali tapti viena iš priemonių, šviečiančių visuomenę apie neigiamus smurto artimoje aplinkoje padarinius, griauti egzistuojančius mitus bei stereotipus, informuoti apie galimą pagalbą šeimos smurto aukoms bei jų artimiesiems. Taip pat labai svarbu, kad žurnalistai pristatydami konkrečius smurto atvejus laikytųsi konfidencialumo principų.
Moksliniai tyrimai. Turi būti rengiami projektai bei ilgalaikiai tyrimai apie smurto artimoje aplinkoje padarinius, poveikį smurto aukų vaikams, jų tolimesniam gyvenimui. Šiuo metu atliekami tyrimai koncentruojasi į smurto mastą atskirose šalyse, smurto artimoje aplinkoje prevencijos galimybes, smurto rūšis bei stereotipus visuomenėje. Šiuo metu Kauno technologijos universiteto Edukologijos mokslinėje grupėje yra rengiama disertacija „Moterų, patyrusių smurtą artimoje aplinkoje, edukacinis įgalinimas inovacijoms“.
Smurtas yra ne tik jame dalyvaujančių asmenų, bet ir visos visuomenės problema. Nuo kiekvieno iš mūsų, nepriklausomai, kiek artima smurto artimoje aplinkoje problema, priklauso bendras visuomenės požiūris. Mes galime griauti stereotipus, prisidėti savanoriaudami, domėdamiesi savo aplinka, kaimynais.
Edita Gelbūdienė yra KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Edukologijos katedros doktorantė.
