Šiuolaikiniame konkurencingame pasaulyje nemenkas privalumas, jei jaunuoliai metais anksčiau baigs vidurinę mokyklą, pradės studijuoti ar dirbti.
Be to, šešiamečiai smalsūs, imlūs žinioms, todėl mokyti juos jau įmanoma. Bet reikia mokėti tai daryti, nes antraip galima tik pakenkti jų psichologinei brandai.
Nenuostabu, jog ne visi tėvai entuziastingai sutiko žinią, kad šešerių metų sulaukusius vaikus jau privalės vesti į mokyklą. Ikimokyklinis ugdymas tokiu atveju prasidėtų nuo penkerių. Matyt, numatydami dalies šeimų pasipriešinimą „valstiečiai“ žada ir išimtį iš taisyklės.
Paskelbta, kad negalintiems ar nenorintiems vaikų nuo šešerių metų į mokyklą leisti tėvams bus leidžiama taip ir elgtis. Ką tai reiškia? Privalomas šešiamečių mokymas tarsi taptų neprivalomas.
Aišku, vieni šešiamečiai gali būti brandesni, labiau pasirengę mokyklai, kiti – menkiau. Į tai reikėtų atsižvelgti. Bet ar galima atsakomybę dėl apsisprendimo palikti vien tėvams?
Čia daug lems socialinės sąlygos. Vieni tėvai specialiai rengs vaikus mokyklai, ugdys jų gebėjimus ir namie, ir gerose ikimokyklinio auklėjimo įstaigose, kiti – pirmiausia socialiai nedarnios šeimos – iš viso neskirs tam jokio dėmesio.
Gali susidaryti skirtingo amžiaus, brandos, ugdymo lygio pirmokų grupės. Aišku, vaikai gerokai skiriasi ir vyresnėse klasėse, nevienodi ir jų gebėjimai, bet edukologai atkreipia dėmesį, kad pirmokams net vienų metų skirtumas – labai didelis, nes tai amžius, kai jie itin greitai auga, pažįsta pasaulį, bręsta.
Įteisinus mokymą nuo šešerių metų, bet suteikiant teisę patiems tėvams spręsti, ar jų vaikai tam jau pasirengę, realiai tarp pirmokų amžiaus bus ir pusantrų ar net beveik poros metų skirtumas.
Nelygybė bus ne tik socialinė, bet ir brandumo, edukacijos požiūriu. Pirmokas – itin pažeidžiamas, jį labai lengva atstumti nuo mokyklos, jei jis pasijus atsilikęs, nepritampantis prie klasės, o būtent tokio amžiaus vaikai įgyja visam gyvenimui išliekančius mokymosi įgūdžius.
Pedagogikos specialistai seniai yra pastebėję, kad vaikai nekantriai laukia, kada pradės eiti į mokyklą, ir noriai pradeda ją lankyti, bet gali ir labai greitai nusivilti. Čia lemia, kaip mokinys jaučiasi mokykloje, o tai daugiausia priklauso nuo mokytojų gebėjimo rasti raktą į jo širdį ir nuo mokymo metodų, programų patrauklumo.
Būtent nerimas, kad Lietuvos mokyklos dar nėra pasirengusios kokybiškai mokyti vaikus nuo šešerių metų, labiausiai ir kursto specialistų abejones, ar verta skubėti ankstinti pradinį mokymą.
Netgi ne visoms mokykloms pakaktų mokytojų ir patalpų, jei pirmokų skaičius staiga išaugtų į klases sugužėjus ir šešiamečiams, ir septynmečiams. Bet dar sunkiau spręsti kokybiško ugdymo problemas.
Specialistų nuomone, šešiamečius reikia mokyti kitaip nei septynmečius, nes šio amžiaus vaikams metai – šeštadalis jų gyvenimo, per šį laiką jie tiek gerokai paauga fiziškai, tiek subręsta dvasiškai. Šešiamečiams reikia kitokių vadovėlių ir mokymo metodų, kurie mokymą paverstų linksmu žaidimu.
Tačiau bėda, kad absoliuti dauguma pedagogų nepasirengę taip dirbti ir linkę mokyti tradiciškai – versti pirmoką ramiai sėdėti suole ir įsiminti pamoką.
Tai mokymo visose klasėse problema. Jau keleri metai pastebima, kad vis prastėja abiturientų žinių lygis. Tyrimai rodo, kad tai lemia mokytojo noras parengti mokinį egzaminui tiesiog atmintinai iškalant mokymo programoje numatytas žinias.
Dar labai retai mokykloje skatinamos diskusijos, savarankiškas mąstymas, polinkis eksperimentuoti, todėl mokiniai labai lengvai paslysta per egzaminą, kai reikia patiems pagalvoti, pavyzdžiui, interpretuoti tekstą.
Vadinasi, įvedant mokymąsi nuo šešerių metų pirmiausia reikėtų persvarstyti mokymo programas, geriau jas suderinti, neperkrauti mokinių numatytomis įsiminti žiniomis, o labiau ugdyti jų kūrybiškumą ir, žinoma, rimtai mokyti pačius mokytojus dirbti naujoviškai.
Nevienareikšmiškai vertinami ir planai 10–15 dienų sutrumpinti moksleivių atostogas, kurios Lietuvoje ilgiausios Europoje. Viena vertus, tai leistų kiek sumažinti mokymo krūvio intensyvumą per mokslo metus, mažiau apkrauti mokinius namų darbais.
Kita vertus, moksleivių atostogos – patogus laikas mokytojams tobulintis, o vyresniųjų klasių mokiniams – ir pirmųjų darbo įgūdžių, kelionių, savo pomėgių geresnio pažinimo laikotarpis, todėl ilgesniems mokslo metams taip pat reikia pasirengti.
Tik gerai pasiruošus, o ne pagal biurokratišką komandą reikėtų diegti ir kitas naujoves.
Pavyzdžiui, profesinis ugdymas gali duoti naudos mokiniams, bet taip pat lengvai virsti ir savotiška mokymo parodija, jei, tarkime, mergaitės nuo penktos klasės bus ugdomos būti tik siuvėjomis, o berniukai – tik staliais, nes šalia veikia tokios įmonės.
