Kovo 11-oji pas Kazimirą Prunskienę – su iškilmingais tostais ir buvusių ministrų nuotykiais

Prieš penkerius metus vienas šalies portalas paskelbė: „Mirė K.Prunskienė, pirmoji po Nepriklausomybės paskelbimo ministrė pirmininkė.“

Tačiau pranešimas apie mirtį buvo gerokai perdėtas, nors 2012 metų vasario 26 dieną, ruošdamasi švęsti 69-ąjį gimtadienį, buvusi premjerė patyrė insultą.

Po sudėtingos operacijos medikai artimiesiems prognozavo: gal išgyvens 4 dienas. Liūdna prognozė nepasitvirtino.

Gydytojai padarė viską, kad moteris gyventų, bet didžiausią stebuklą sukūrė pati K.Prunskienė ir trys jos vaikai.

Kaip šiandien laikosi pirmoji ir vienintelė šalies ministrė pirmininkė moteris?

Kai sukau į Švenčionių rajone, Kaltanėnų bažnytkaimyje, gyvenančio K.Prunskienės sūnaus Vaidoto sodybą, buvo ką tik netikėtai pasnigę. Medžių apsuptas atskiras namelis, kuriame sūnus patogiai įkurdino mamą, atrodė lyg iš Kalėdų atviruko.

Vilkdamasi paltą sukau galvą, ar rasiu tinkamų žodžių, ar pavyks mums pasikalbėti? Ir koks ten triukšmas už svetainės durų?

„Prie stalo susirinks seni kovų draugai, ir tik tada kankinamai pajausi, kad stalas toks platus, o mūsų taip mažai.“ Netrukus paaiškėjo, kad šią dainą traukė jungtinis vyrų, buvusių pirmosios Vyriausybės ministrų, choras.

O vidury svetainės paskendusi gėlėse išraudusiais skruostais, plačiai šypsodamasi sėdėjo buvusi premjerė.

Iš netikėtumo net žadą praradau, kai pamačiau ne ligonę, o linksmai su vyrais bendraujančią moterį. Pasipuošusią, trumpa elegantiška šviesių plaukų šukuosena.

Tokia šventė – kasmetė. Buvę ministrai susirenka čia pasveikinti K.Prunskienės gimtadienio, vardadienio proga ir paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos, Kovo 11-osios.

1990 metų kovo 17-ąją Aukščiausioji Taryba paskyrė K.Prunskienę premjere, o balandžio 11-ąją prisiekė ir dvidešimt pirmosios Vyriausybės ministrų.

Bet šiai Vyriausybei buvo lemta dirbti tik devynis mėnesius – 272 dienas. Bet ministrai nepasklido kas sau – jie įkūrė pirmosios Vyriausybės narių klubą ir niekada nepamiršta savo vadovės.

Bet grįžkime į Kaltanėnus. Kad K.Prunskienė ir dabar liko vadovė, tuoj įrodo pati. Pertraukusi vyrų kalbas ji uždainuoja skelbdama tostą: „Už mūsų jaunas dieneles pakelkime taures!“

Vyrai pritaria ir iškelia stiklus – kas vyno, kas kitko. Kaip moteris pašeimininkauju – paduodu premjerei spanguolių gėrimo. Ji neima.

„Ne, ne, vyno“, – pareikalauja, mostelėdama ranka į taures ant stalo.

„Sarmata jums, žurnaliste. Čia juk ne Seimo bufetas, – sugėdina mane vienas buvusių ministrų ir greitai ištaiso padėtį. – Už Kazytę! Už Kovo 11-ąją!“

– Buvote ir pirmoji premjerė moteris, ir iki šiol vienintelė. Ar sunku buvo tvarkytis su vyrais? – klausiu prisėdusi prie šventės kaltininkės.

– Ne ne, nebuvo sunku. Nors pabarti... – matau, kad ji ieško tinkamo žodžio.

– Tekdavo?

– Taip, tekdavo, – nusišypso.

– O kurį bardavote labiausiai, kuris labiausiai priešindavosi?

– Man tokio nebuvo, – juokiasi. – Buvo sunkus laikas ir sunkus darbas.

Aplink sustoję vyrai lengviau atsidūsta – paslaptys neišplepėtos.

„Kai Kazimira negirdėdavo, mes ją iš pagarbos vadindavome mama, nors visi tuomet buvome panašaus amžiaus“, – prisimena buvęs pramonės ministras Rimvydas Jasinavičius.

Ministrai prisipažįsta, kad vadovaujant moteriai jiems teko švelninti bendravimo stilių – su premjere moterimi elgtis pagarbiai nebuvę sunku, nes visi buvo seno gero auklėjimo.

„Ji mus pasikvietė, mes sutikome, kad mus vadelios moteris. Ji jau buvo įrodžiusi savo lyderystę, mes pripažinome jos kompetenciją, o ji – mūsų, nes visi buvome savo sričių profesionalai.“

„Kazimira tiesiog užvedė kolektyvą, buvo labai dinamiška, neleisdavo tuščiai plepėti, liepdavo nedelsiant patiems priimti sprendimus. Visus sustatydavo į vietą, pykčių nebūdavo.“

„Turbūt sunkiausiu valstybei metu ji subūrė tvirtą kolektyvą.

Įvedė tvarką – visi Vyriausybės nariai kasdien kartu pietaudavome, o šeštadieniais susirinkdavome į vadinamąjį konsiliumą – 4–5 valandas neoficialiai aptarinėdavome reikalus.“

Taip vienas per kitą kalba buvę ministrai, kuriems teko spręsti sudėtingus jaunos valstybės reikalus.

Atsipalaidavę vyrai prisimena įvairių nuotykių. O jų klausydamasi ponia Kazimira kvatojasi.

Gal tik šiandien ji sužino, kodėl socialinės apsaugos ministrui Algiui Dobravolskui teko vienomis kojinėmis eiti kalbėti į Aukščiausiosios Tarybos tribūną, – mat jo nusiautus batus kolega, prekybos ministras Albertas Sinevičius, paslėpė po stalu.

Arba kaip A.Sinevičius suskaičiavo, kiek Lietuvoje dalgių?

„Aukščiausiosios Tarybos posėdyje pirmininkas Vytautas Landsbergis klausia: ką darysim, blokada, degalų stinga, kaip žemdirbiai šienaus, ar ministras žino, kiek dalgių Lietuvoje? Atsakiau iškart – 97 000!

Vėliau Kazimira klausia – kaip suskaičiavai? Kiek reikia, premjere, tiek ir bus, – atsakiau tvirtai“, – juokiasi A.Sinevičius, pirmosios Vyriausybės narių klubo prezidentas.

Jis vėl primena buvusiai premjerei: „Prisimenat, Kazimira, po jūsų tris dienas buvo Albertas Šimėnas?

Kai jį paskyrė, nukirpome jam barzdą, liepiau žmonai mano kostiumą į Vyriausybę atnešt.

„Albertai, ar tave jau ima?“ – išsigando žmona. Aprengėme naująjį premjerą, kaklaraištį savo nusirišau, jam užrišau. Štai kaip Kazimira mus buvo išauklėjusi.“

A.Sinevičius siūlo naują tostą ir besijuokiančiai kompanijai riečia kitą istoriją.

„Kol visi dirbome Vyriausybėje, laiko atostogauti nebuvo.

Bet vėliau dažnai susirinkdavome Kazimiros gimtinėje. Čia ant upelio kranto yra pirtis. Išsimaudydavome, šokdavome į upelį, o jis visai seklus.

Sugalvojome pastatyti užtvanką. Tuomet vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis ir energetikos ministras Leonas Ašmantas buvo šimtapūdžiai vyrai, pažiūrėkit, dabar tik pusė jų telikę. Tad mes juos abu suguldydavome skersai upelio, vanduo pakildavo ir mes galėdavome išsimaudyti“, – dėsto buvęs prekybos ministras.

Dabar šeimininkė jau kvatojasi iki ašarų. Paklausta, ar taip buvo, tik purto galvą ir grūmoja pasakotojui.

Dar nepripažintos laisvos Lietuvos premjerei turbūt vieni didžiausių iššūkių anuomet buvo jos vizitai pas Europos vadovus ir JAV prezidentą George’ą Bushą.

Po to susitikimo JAV vadovas pasakė: „K.Prunskienė buvo stipri, griežta patriotė, plačios erudicijos. Man atrodė prasmingiau bendrauti su ja negu su V.Landsbergiu. Ji suprato, kad JAV seniai remia Lietuvos nepriklausomybę ir kad užduotis padėti jos šaliai yra sudėtinga, turint galvoje bendrus JAV interesus santykiuose su Sovietų Sąjunga.“

„Sunki buvo kelionė? Ar ją prisimenate?“ – klausiu buvusios premjerės.

Prieš atsakydama K.Prunskienė susimąsto. Iš jos judesių suprantu, kad labai daug norėtų pasakyti, daug minčių sukasi galvoje, bet sunku rasti žodžių.

„Taip, buvo sunku... Bet reikėjo dirbti. Reikėjo Lietuvai... Gerai viską prisimenu, tik... Brolis važiavo kartu, padėjo. Jis gali papasakoti“, – linkteli galvą į šalia stovintį Rimantą Stankevičių, Seimo Tarptautinių ryšių skyriaus vadovą.

„Juk reikėjo ir pasipuošti?“ – pereinu prie lengvesnės temos.

„O, taip. Nieko nebuvo. Rūbus siuvausi Lietuvoje. O kaip kitaip? Brolis patarė“, – atsakė buvusi premjerė.

„Kai nuvykome su vizitu pas Didžiosios Britanijos premjerę Margaret Thatcher, Kazimira paklausė: kurį kostiumėlį man vilktis?

Nebuvau Statkevičius, tik Stankevičius, bet nujaučiau, kad geriau tiks mėlynas, o ne kitas, pirktas Londone. Susitikę su M.Thatcher pamatėme, kad ji vilki būtent tokį kostiumėlį, kurio aš patariau nesivilkti“, – įsiterpia į pokalbį ir R.Stankevičius, o jo sesuo šypsodamasi linksi – taip ir buvo.

Tačiau istorinis pirmosios premjerės vizitas galėjo ir neįvykti, nes jam Lietuva neturėjo dolerių.

„Dolerius vizitui rinkome iš visur, bet neužteko. Finansų ministras Romualdas Sikorskis ateidavo ir sakydavo: klausyk, sugalvok ką nors, gauk dolerių.

Sugalvojau. Geriausia prekė buvo spalvotieji metalai. O jų Rusijai nebuvo galima parduoti. Tad iš vario luitų padarėme vinis, o vinys jau yra gaminys. Dėžes vinių eksportavome, o R.Sikorskiui byrėjo doleriai“, – avantiūrą prisimena buvęs materialinių išteklių ministras Romualdas Kozyrovičius.

„Ir tokią aferą jūs palaiminote?“ – teiraujuosi buvusios premjerės.

„Reikėjo... Visko buvo... Nereikia visiems žinoti“, – sklandžiai atsako K.Prunskienė.

„O iš manęs Aukščiausioji Taryba pareikalavo iškelti R.Kozyrovičiui baudžiamąją bylą, kad vinis išveža į užsienį. Į posėdį buvo sukviesti visi vidaus organų vadovai. Sodint aferistus reikia!

Bylą kelti kategoriškai atsisakiau“, – pasakoja buvęs vidaus reikalų ministras M.Misiukonis.

Paklausta, ar domisi politika, naujojo premjero Sauliaus Skvernelio darbu, K.Prunskienė energingai palinksi galva: „Domiuosi, taip, skaitau.

Žinias žiūriu. Ir džiaugiuosi, ir ne viskas patinka. Ir taip, ir ne. Buvo daug vilties, kad dirbs profesionalai. Bet dar yra vilties, ir ne, blėsta.“

„Ji ir supyksta, ir susijaudina.

Paskyrus premjeru S.Skvernelį labai džiaugėsi. Ji laukė naujos valdžios 100 darbo dienų, sekė įvykius. Kartu paskaitome laikraščius“, – paaiškina sūnus Vaidas.

Pasiteiravus, ar ją aplankė naujoji valdžia, o gal prezidentė Dalia Grybauskaitė ar buvęs bendražygis Vytautas Landsbergis, ji tik pamojuoja ranka.

„Ne, ne, nereikia. Jie turi daug darbo. Aš suprantu. Gražiai prisimenu ir prezidentę. Mes buvome konkurentės rinkimuose“, – atsako šypsodamasi.

Raudonų rožių puokštę pirmajai šalies premjerei Kovo 11-osios išvakarėse pirmasis atsiuntė buvęs premjeras Gediminas Kirkilas.

Buvęs prekybos ministras A.Sinevičius politinę valandėlę užbaigia savo eilėraščiu, kurio pateiksiu tik citatą: „Gal jūs keliate pavojų, nes snapais raudonais mojat? Žmonės myli jus, nepeikia, bet žinoti visgi reikia.

Kaip lizdai jūs sukrauti, žagarai galbūt vogti? Susikrimtęs, neramus, vaikšto gandras po namus. Jau nusprendė, ką darys, savo verslą uždarys.“

Eilėraštis K.Prunskienę vėl labai prajuokina: „Linksmi mano vyrai. Smagu, smagu. Aplanko.“

„Ar esate matę savo premjerę labai susikrimtusią, verkiančią?“ – klausiu svečių.

Ilgai negalvodami vienas per kitą sutartinai patvirtina: taip, tik vieną kartą, kai Vyriausybė buvo atstatydinta.

„Visi susirinkome jos kabinete, ir Kazytė apsiverkė. Išgėrėme kas šampano, kas konjako. Bet neišsiskirstėme iki šiol.

Jono Biržiškio sodyboje visiems buvusiems ministrams pasodinome 20 ąžuolų, o Kazytei – atskirą. Kai ją ištiko insultas“, – kalba R.Jasinavičius.

„Skaudu buvo tais 1991 metais“, – atsidūsta šeimininkė, puikiai prisimenanti praeitį.

„Bet jūs, dvi dešimtys vyrų, negi niekada nesisukote apie jauną, išsiskyrusią 48-erių premjerę?“ – bandau pradėti linksmesnę temą.

Vyrai atsako, kad jei kuris bandė, kitas pagrasindavo primušti. O vėliau per vieną savo gimtadienį K.Prunskienė supažindinusi Turniškėse su savo draugu ir paklaususi jų nuomonės. Nors draugas ne visiems patikęs, ji greitai už jo ištekėjusi.

„Tas gimtadienis mums nepatiko ir dėl to, kad gavome tik vyno. Finansų ministras R.Sikorskis pasakė, kad be viskio – ne balius. Todėl visi pusę keturių ryto nuėjome prie jo namelio Turniškėse, jis iškasė paslėptą viskio butelį, ir linksmai užbaigėme“, – savo paslaptis iškloja buvę Vyriausybės nariai.

„Nieko anuomet negirdėjome nei apie jūsų meilės nuotykius, nei apie meilužes. Negi tik dirbote tautai ir nieko daugiau?“ – klausiu svečių.

„Sekso tais laikais nebuvo. Bet mes, pirmosios Vyriausybės nariai, vėliau ėmėme nedrąsiai juo užsiiminėti. V.Landsbergis mus už tai labai barė.

Kur užsiimdavome? Kabinetų buvo iki valiai. Miškai dar nebuvo iškirsti, urėdų nebuvo, o miškai buvo“, – be šypsenos dėsto A.Sinevičius.

Pirmosios Vyriausybės nariai linksmai pasišaipo ir iš kai kurių naujosios valdžios perlenkimų.

„Pasiūlėme Seimo pirmininkui prie Seimo įrengti ir vietų arkliams pririšti.

Išgėrus žolės savo kieme pjaut negalima, dviračiu važiuot negalima, vadeliot arklio negalima, bet kad joti ant arklio negalima – tokio įstatymo dar nėra.

Tad iš vakaro išgėręs žmogelis iki Seimo galėtų atjoti.“

„Reikėtų, kad žalieji valstiečiai, Seimo ir Vyriausybės nariai lankytų jodinėjimo kursus, kurie 1965 metais buvo privalomi veterinarams ir zootechnikams.“

Kai išbučiavę savo premjerę vyrai išsivažinėja, galime ramiau pasikalbėti su K.Prunskiene.

Žiemą ji leidžia erdviame, patogiai jai įrengtame namelyje. Čia ją nuolat prižiūri dvi samdomos slaugės ir sūnaus šeima.

Savaitgaliais atvyksta dukros Rasa ir Daivita. Dažnai ji svečiuojasi pas jas ir Vilniuje.

Labiausiai ponia Kazimira sako laukianti vasaros, kai gali mėnesį gyventi netoliese esančioje gimtojoje sodyboje ir vaikščioti vaikystės takeliais.

„Taip, aš galiu, – stojasi ir rodo, kaip ji puikiai vaikšto pasiremdama lazdele. – Tik dešinė ranka dar neklauso, bet aš ją treniruoju, o rašyti mokausi kaire.“

Moteris šypsosi ir dėkoja, kai giriu ir jos išvaizdą, ir vaikus.

– Vaikai užaugo geri, nors neturėjau daug laiko. Buvo darbas ir darbas.

– Jei būtumėte likusi mokslininkė, nėjusi į politiką, gal ir liga nebūtų ištikusi? Matyt, išgyvenote dėl kritikos?

– O, taip. Būdavo skaudi.

– Turbūt nesirūpinote ir sveikata, negėrėte vaistų?

– Nesirūpinau. Gėriau kartais. Vaikų neklausiau.

„Mūsų mama šeimoje niekada neparodė, jog išgyvena, nors matėme, kad jai sunku.

Ji labai tikėjo tuo, ką darė, savęs visai netausojo. Jai vienintelis poilsis ir vaistai būdavo atvažiuoti į gimtąją sodybą.

Mums buvo reikli, bet labai gera mama. Laiko mums daug neturėjo, bet mamą šalia jausdavome visada“, – įsiterpia sūnus Vaidas.

Paklausta, kaip bėga jos diena, ponia Kazimira atsako: „Sportas, sportas, sportas.“

Ant treniruoklio ryte ir vakare ji numina iš viso keturiolika kilometrų.

Po to – televizijos filmas, laikraščių skaitymas. Ir būtinai – aritmetiniai pratimai, žaidimai, kur reikia dauginti, dalinti, skaičiuoti.

„Labai juos mėgstu. Galva dirba. Laukiu Kovo 11-osios šventės, žiūrėsiu per televiziją“, – sako ir liūdnai šypteli paklausta, ar nenorėtų kada nors būti nuvežta į Seimo salę.

Atsisveikindama plačiai šypsodamasi ji iškelia abi rankas į viršų – ačiū, ačiū, linkėjimų visiems nuo manęs!

Dar negaluojanti, bet nugalėjusi mirtį, paneigusi medikų prognozes, grįžusi į gyvenimą ir kasdien kovojanti dėl kitos, geresnės, dienos.

Vicepremjerai: Algirdas Brazauskas ir Romualdas Ozolas

Ekonomikos ministras Vytas Navickas

Energetikos ministras Leonas Ašmantas

Finansų ministras Romualdas Sikorskis

Kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys

Materialinių išteklių ministras Romualdas Kozyrovičius

Miškų ūkio ministras Vaidotas Antanaitis

Pramonės ministras Rimvydas Jasinavičius

Prekybos ministras Albertas Sinevičius

Ryšių ministras Kostas Birulis

Sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas

Socialinės apsaugos ministras Algis Dobravolskas

Statybos ir urbanistikos ministras Algimantas Nasvytis

Susisiekimo ministras Jonas Biržiškis

Teisingumo ministras Pranas Kūris

Užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas

Vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis

Žemės ūkio ministras Vytautas Knašys