Teisinio pagrindo, kaip teigia ministrė nėra, o yra tik etiniai ir moralės klausimai, nes G. Kėvišas yra deklaravęs, kad retkarčiais konsultuoja sūnaus įmonę. Tačiau paaiškėjo, kad pati ministrė taip pat yra turėjus sąsajų su šia įmone, kurias M. Kėvišas apibūdina taip pat kaip „konsultacines“.
Pagal ministrės deklaruojamus skaidrumo ir moralės principus, ji turėjo nusišalinti nuo LNOBT teatro vadovo G.Kėvišo vertinimo ir spaudimo trauktis iš posto, nors, kaip pati pripažino, tam nėra jokių teisinių argumentų.
M. Kėvišas teigia, kad Liana Ruokytė-Jonsson puikiai žino tiek apie „Riverside Music“ veiklą, tiek turėtų gerai suvokti apie tokios veiklos specifiką. Anot M. Kėvišo, Ruokytė-Jonsson ieškojo kontaktų Švedijoje, kur jis pats buvo numatęs įmonės plėtrą.
„Liana bandė suvesti su keliomis koncertų salėmis, nes muzikos verslo niuansai yra gana painūs, viską lemia pažintys ir ryšiai, naujam žaidėjui įeiti į bet kokią rinką yra sudėtinga. Tai nėra vien Švedijoje, taip yra visam pasaulyje, nes meno sąvoka yra plati, negali tiksliai pamatuoti kažkokiu apsimokėjimu kviesti vieną kolektyvą ar kitą – pigesnį.
Tai nėra prekyba plytomis ar malkomis – pas Joną kainuoja tiek, o pas Petrą, žiūrėk – pigiau. Nors koncertų salės dažniausiai yra valstybinės institucijos, retai kada sandorio sėkmę nulemia palankesnė kaina, – prisiminė M. Kėvišas.
Paklausus, ar Ruokytė-Jonsson oficialiai dirbo „Riverside Music“, M. Kėvišas paaiškino, kad ji buvo konsultantė ir patarėja.
„Ne, ji tikrai nedirbo įmonėje, kiek žinau, ji turėjo kitą darbą, tai buvo daugiau konsultavimas, patarinėjimas. Liana siūlė, su kuo galima būtų susitikti, davė keletą kontaktų. Muzikos verslas yra labai specifinis, tai nėra kažkokie investiciniai projektai, kur skiriami pinigai kažkokiam veiklos vystymui ir stebi, kas iš to gausis.
Mano įmonė užsiima tarpininkavimu, tai reiškia, kad reikia suvesti dvi puses ir pasiekti abiem pusėms naudingą sandorį. Siūlomos ir prašomos kainos skirtumas ir yra tai, kas lieka tarpininkui. Jei kurie nors sandoriai būtų įvykę, Liana Ruokytei būtų priklausius tarpininko uždarbio dalis. Apie tai buvome užsiminę, nes stadijos buvo ankstyvos, reikėjo pažiūrėti pirmiausia, kas iš viso to gausis, – kalbėjo M.Kėvišas.
Anot jo, Švedijos rinka yra gana uždara, o šiame versle labai daug ką lemia tai, ką tu pažįsti.
„Nėra taip kaip, pavyzdžiui, Viešųjų pirkimų tarnyba Lietuvoje norėtų – nori orkestro, paskelbei konkursą ir jį laimi tas, kas pasiūlo palankiausią kainą. Muzikos versle taip nebūna.
Tokie susitarimai visuomet vyksta dėl konkretaus kolektyvo ar atlikėjo, kuriam atstovauja ar siūlo vienintelis atstovas. Negali ateiti trys tarpininkai ir siūlyti tą patį koncertą vienam organizatoriui. Būtent mano įmonė ir turi tiek Londono simfoninio, tiek Karališkos filharmonijos orkestrų atstovavimo teises Baltijos šalims, Slovėnijai, Lenkijai.
Tų orkestrų yra tikrai ne vienas ir įmonės veikla vyksta daugybėje šalių – jų buvau suskaičiavęs apie trisdešimt. Visur stengiesi kažką atrasti, surasti, susipažinti su tuo, kas tau gali padėti. O kai būna rezultatas, atsiranda ir užmokestis. Šios stadijos su Liana, deja, nepasiekėm – jai pritrūko profesionalumo.
Dar kartą pabrėžiu – Liana puikiai žino apie mano įmonę ir jos mastą ir tikrai privalo išmanyti visus tuos orkestrų pirkimų niuansus. Labai gaila, kad populiarumo taškai ir moteriškos ambicijos jai tapo daug svarbiau už bet kokius loginius veiksmus. Juk žlugdyti daug lengviau, negu ką nors sukurti. Galbūt tokių loginių veiksmų nuoseklumo ir pritrūko mūsų tolimesniam bendradarbiavimui, – kalbėjo M.Kėvišas.
