Maža to, neramina ir tai, kad pastaruoju metu žudikų etiketės lipdomos vis jaunesniems asmenims. Tai žmonės, kurie nesimoko, nenori dirbti ir siekia lengvų ir greitų pinigų. Kas kaltas, kad užaugo jokių ribų nejaučianti ar moralės normų nepaisanti karta?
„Niekas jų nemokė socialinių įgūdžių. Ši karta lygiai taip pat merginos nuėjo prie stoties, o vaikinai nuėjo vogti. Mėnuo kitas – ir jie kalėjime“, – sako žurnalistė Laima Lavaste.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir L. Lavaste pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Vakar pasirodė jūsų straipsnis, kuriame kalbate, kad išaugo jauna, nauja, pavojinga, bemokslė, nenorinti dirbti ir ypač įžūli jaunųjų banditų karta. Jūs netgi straipsnį skambiai pavadinote: „Jie ateina“. Jums iš tiesų atrodo, kad situacija tokia bloga?
– Tikrai nenoriu visko vynioti į vatą, kaip dabar stengiamasi daryti. Manau, kad situacija yra bloga. Mes prasnaudėm tam tikrą periodą. Mūsų kriminalistai kovojo su mafijos struktūromis, susitvarkė, kiti vieni kitus iššaudė, viskas tvarkoje, bet to milžino, mafijos pavėsyje, augo kita, jaunoji karta, į kurią pradžioje niekas nekreipė dėmesio. Dar blogiau, kad niekas nekreipė dėmesio į jų tėvus.
Prieš 10-15 metų girdėjau kalbas, kad ką mes darome. Mes mokame išmokas žmonėms, kurie visiškai nenori dirbti, nekontroliuojama, kad jie jas išleidžia girtuoklystėms. Auga vaikai, kurie neskatinami mokytis, dirbti ir mato, kaip gyvena tėvai. Jie gavo tokį pavyzdį, o jų yra begalė.
– Ar jūs turite kažkokius duomenis? Jūs buvote pasakiusi: „Kai šaly vis daugėja jaunų galimų žudikų grupuočių, kaip pripažįsta kriminalistai, mes nė vienas negalime jaustis saugus.“ Policija neigia, kad yra susiformavusios grupuotės jaunų asmenų, ypatingai regionuose.
– Duomenų neturiu, bet tai nebūtinai grupuotės. Grupuotes galima sekti, koordinuoti. Yra masė besmegenių, kurie užaugo tokiose šeimose. Šį kartą keturiese susigalvojo ir tą mergaitę nužudė. Manyčiau, kad yra daug, nes kaimuose tų šeimų vaikams jau nebebuvo, ką veikti.
Mažos mokyklėlės, policijos nuovados punktai uždaryti taupant pinigus, niekas nestatė sporto aikštynų, niekas nesidomėjo, kuo jie užsiima. Pinigų mes galėjome sutaupyti, bet praradome saugumą savo šalyje. Laiminga ta šalis, tie žmonės, ne kurie daug turi, uždirba ar perka, o kurie yra saugūs. Mes esame nesaugūs.
– Jūs pati jaučiatės saugiai, gyvendama Lietuvoje?
– Taip, jaučiuosi saugiai, bet visi mes turime draugų, pažįstamų, ne vienam yra tekę susidurti. Aš pati buvau naktį sustabdyta, mašina buvo blokuota, pažadėta mane nužudyti, kai rašiau apie Garliavos istoriją. Patyriau tą patį, ką ir ši mergina, tik man geriau baigėsi. Mažai kas gali jaustis saugus.
– Nemanot, kad jūs esate per daug pesimistė? Atsiras sakančių, kad viską per niūriomis spalvomis piešiate.
– Ne. Tikrai nemanau. Žmonės, kurie mąsto ir netiki propagandiniais šūkiais, tikrai mato, kad situacija yra bloga. Tai rodo nusikaltimų skaičius. Kovoti sunku todėl, kad tie žmonės yra neprognozuojami. Jie bemoksliai, jų veiksmų negalima prognozuoti, koordinuoti. Traukinys lekia per Lietuvą, iš vagono išsodinami nusikaltėliai, sukišami į kalėjimus, bet į jų vietas tuoj pat įšoka kiti.
O tie, sugrįžę iš kalėjimų, kur jie grįžta? Į tą pačią aplinką, šeimą, dirbti nemokėjo ir nenorės, per 5-10 metų išmoko daryti dar didesnes niekšybes. Jie tapo tam tikromis mūsų visuomenės atliekomis, bet tu jų negali sunaikinti. Mes patys juos sukūrėme. Tai yra mūsų visuomenės produktai.
– Tuos, kurie grįžta iš kalėjimų, turėtų prižiūrėti valstybinė institucija Probacijos tarnyba, pavaldi Kalėjimų departamentui. Žinia, kad ten darbo sąlygos labai prastos, nieko keisto, kad tie asmenys paliekami vos ne likimo valiai ir pasitikima jų garbės žodžiu, kad jie, išėję iš įkalinimo įstaigos, elgsis gražiai. Ar situacija normali, kad valstybė nesugeba užtikrinti, kad iš kalėjimo išėję asmenys nekeltų grėsmės visuomenei?
– Jūsų klausimas visiškai retorinis, nes visiškai aiškus atsakymas. Esu parašiusi straipsnį, kuris dar nėra išspausdintas, apie kalinių globos draugiją. Ta draugija jau 20 metų dirba tikrai gerą darbą.
Jie išsinuomavo patalpas iš Vilniaus kurijos, priglausdavo išėjusius iš kalėjimo, mokydavo juos darbo, pamaitindavo, stengdavosi juos įdarbinti. Kaliniai jausdavo, kad jie turi kažkokius namus. Jų darbo rezultatas buvo labai puikus. Atsitiko menkas turtinis konfliktas tarp kurijos ir tų namų steigėjo, prieš Kalėdas kurija nutraukė nuomos sutartį ir tie kaliniai praktiškai liko gatvėje – gal pora šimtų žmonių.
Bažnyčia turėtų labai rūpintis, juk žinom, kad popiežius kalinių kojas nuplauna vandeniu, o pas mus, deja, ambicijos užgožia bet kokį supratimą. Čia yra mažas pavyzdys, kad ir tokia institucija, kaip bažnyčia, dažnai būna negailestinga. Dėl Probacijos tarnybos, tai vėl nėra pinigų. Nėra pinigų kontroliuoti žmones, ką jie daro, skirti dėmesio jų darbinei veiklai, mokyti, įdarbinti. Tie žmonės grįžta į tą pačią aplinką, kur jų laukia dar nepasodinti draugeliai, kurie bus pasodinti, ir vėl ratas prasideda iš naujo.
– Gali būti, kad tie žmonės ir nenori integruotis?
– Dažniausiai taip ir būna, bet manau, kad ne visi. Manau, kad nori, bet dažniausiai jie neturi galimybių. Tai yra labai sunku. Dar visai neseniai paaugliams, kurie gyvendavo globos namuose, būdavo uždrausta dirbti, nes tai vaikų išnaudojimas. Daug vaikų turėjusioje Laimos Laugalienės šeimynoje jos vaikai šienaudavo, mėšlą veždavo ir bulves kasdavo.
O 10-15 vaikų, kurie gyveno globos namuose, to nebuvo galima daryti, nes tai būtų vaikų išnaudojimas. Vaikai globos namuose nieko neišmoko, jiems suėjo 18 metų, jie gavo pašalpėlę nusipirkti bendrabučiukui ir viso gero. Tą pašalpėlę kas nors iš jų atėmė, gal nusipirko, prarado, bet toliau nemoka gyventi. Niekas jų nemokė socialinių įgūdžių. Ši karta lygiai taip pat merginos nuėjo prie stoties, o vaikinai nuėjo vogti. Mėnuo kitas ir jie kalėjime.
– Portale lrytas.lt šiandien buvo atsakymas į jūsų komentarą. Jūs teigiate, kad užaugo karta, kuri didžiąja dalimi yra veltėdžiai, o skaitytojas jums prieštarauja ir sako, kad negalima sakyti, kad tuos nusikaltimus daro tik tokie asocialūs asmenys, tie, kurie nenori dirbti ar yra užaugę neturtingesnėse šeimose.
Pateikiamas pavyzdys – Tomo Dobrovolskio žudikai. Tai nėra visuomenės paraštėse esančių asmenų problema, turbūt reiktų kalbėti apskritai apie kartą po nepriklausomybės, o tai nebūtinai veltėdžiai.
– Taip, nebūtinai veltėdžiai, bet kalbėkim ir apie kitą dalyką, kad užaugo nuostabi dalis kartos – išsimokslinę, dirbantys, kuriantys. Tai yra nuostabus jaunimas, bet gyvenimo tempas po nepriklausomybės atgavimo, kai visi norėjo greitai gyventi, kaip blizgančiuose Vakaruose, be didelio darbo, mokslo, kaip bacila paveikė labai didelę kartos dalį. Čia irgi viena iš tų priežasčių, nes tokiu būdu tu gali kažką greičiau gauti, nebeturi atsakomybės, moralinių vertybių. Esi tuščias balionas – į kurią vietą tave nupūs, ten tu nutūpsi ir kažką padarysi. Tokių yra pakankamai daug.
– Jūs teigiate, kad perauklėti tokius žmones yra nebeįmanoma?
– Tam tikros dalies taip. Ką čia beperauklėsi, jei jie nuo mažumės gyveno tokiose šeimose, kai matė tą gyvenimo būdą, kad nieko dirbt nereikia – tau duos, tik privalai reikalauti. Kur čia perauklėsi, kai jie užaugo iki 25 metų? Pažiūrėkite, koks beprasmiškas yra tos merginos nužudymas. Tai yra bukagalvių darbas. Bet kuris nužudymas yra žiaurus, bet čia žmonės turėjo duonos, mašinas, galėjo kažkuo užsiimti. Jie padarė nusikaltimą tiesiog, nes žmogaus gyvybė išvis nieko nebereiškia.
– Jūs teigiate, kad romų bendruomenė ir jų lyderiai turėtų prisiimti atsakomybę šioje situacijoje.
– Aš teigiu dėl to, kad po merginos nužudymo buvo labai daug komentarų, kad romams grasinama su jais susidoroti, buvo labai didžiulis įsiūtis. Nepamirškime, kad toks pat įsiūtis buvo ir prieš lietuvius, kurie savo vaikus sumeta į šulinį. Čigonų tautybės žmonės bent savo vaikų į šulinį nesumeta. Bet reikia suprasti pasipiktinimo priežastis. Mes Lietuvoje turime 3 tūkst. čigonų tautybės žmonių.
Tai labai maža dalelė, viena gatvė Vilniuje. Per 20 metų niekaip nesugebame susitvarkyti, padėti jiems integruotis ir mažinti atskirtį. Ne paslaptis, kad čigonų tautybės vaikinai galimai nužudė merginą, jau prisipažino, bet nemaža dalis romų netiesioginiu būdu nužudo ne vieną žmogų pardavinėdami narkotikus. Mes visi žinome, kad narkotikų lizdai yra čigonų taborai. Galbūt jie netiesiogiai nužudo, bet žmogus, gavęs narkotikų, apkvaista, jam reikia dar vienos porcijos, pinigų ir jis gatvėje padaro nusikaltimą.
Ta problema valdžiai yra žinoma jau seniai, bet niekaip negalime su jais susitvarkyti. Tai yra vieša paslaptis, kodėl negalime su jais susitvarkyti.
– Jūsų manymu, labiau visuomenėje žinomi romų tautybės asmenys turėtų ne apgailestavimą reikšti, o eiti į taborus ir šviesti bendruomenę?
– Taip. Kai sakoma, kad mums gėda ir mes atsiribojame, tai mielieji, tikrai neatsiribokite. Čigonų tautybės žmonėms tikrai žmogus iš valdžios nėra toks autoritetas. Jų papročiai šeimose yra kitokie, jie gerbia savus vadus. Jei žinomi dainininkai ar kiti eitų, kalbėtų, paaukotų savo laiko, būtų didesnis efektas. Be to, visi romų tautybės žmonės, gyvenantys Lietuvoje, yra Lietuvos piliečiai.
Vadinasi, jie privalo laikytis tų pačių įstatymų ir turėti tas pačias prievoles, kaip ir lietuviai. Jūs girdėjote, kad čigonų tautybės vyriškis, taip prabangiai gyvenantis, deklaruotų savo turtą, rašytų deklaracijas? Pastatė trobą valdiškoje žemėje – kokia problema. Bet čia ne problema, toks įstatymas. Jei aš ar jūs pastatysit savo trobelę valstybės žemėje, bus skandalas, triukšmas ir jūs savo noru nukelsite.
O atsiranda gynėjų, kad vargšai romai neturės kur gyventi. Taip nebus, niekas jų nepaliks, bet jiems reiktų suprasti, kad jie gyvena valstybėje, kuri turi savo įstatymus ir reikia jų laikytis.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
