Visuomenės informavimo įstatymas – bene labiausiai Seimo narius masinantis teisės aktas, kurį jie atkakliai siekia paversti bizūnu žiniasklaidos atstovams. Daug kartų taisytas, svarstytas ir persvarstytas jis tapo tarsi tvirtove, kuriai tenka atlaikyti vis stipresnius sovietinio mąstymo veikėjų smūgius.
Pastaruoju metu į žodžio laisvę buvo paleisti du šūviai – „valstiečiai“ D.Šakalienė, Z.Streikus ir R.Šarknickas užsimojo, kad žiniasklaida skelbtų ne mažiau 50 procentų pozityvios informacijos, o „tvarkiečių“ frakcijos atstovai P.Gražulis, J.Imbrasas, A.Dumbrava, R.Andrikis, pagal „tvarkiečių“ sąrašą į Seimą patekęs K.Pūkas, „valstietis“ A..Nausėda ir lenkų atstovas J.Narkevič informacijos skleidėjus siekia apkrauti baudomis.
Kilus triukšmui D.Šakalienė pareiškė, jo įstatymo pataisų nebus, tačiau jau mintis apie tokį suvaržymą nukelia į Sąjūdžio priešaušrio laikus, kai cenzoriai sprendė, ką ir kaip reikia rašyti. Įsivaizduokime, susėda gausus būrys tikrintojų, kurie apsiginklavę skaičiavimo mašinėlėmis narsto kiekvieną straipsnį ar net eilutę, o paskui pareiškia – nusižengėte, nes pas jus šiandien net 51 procentas negatyvo. Todėl vietoje publikacijos apie korumpuotus politikus kitą kartą dėkite ką nors gražaus, pavyzdžiui, kaip sužydėjo pumpurai arba atpigo svogūnai. Savaitės, o gal ir visų metų anekdotas.
Pataisas apie 100-2000 eurų baudas žiniasklaidai sugalvoję P.Gražulis ir K.Pūkas skelbiasi kovojantys už objektyvumą, nuomonių įvairovę, tačiau ar jie patys elgiasi nepriekaištingai? Ką bendro su objektyvumu, etika turi P.Gražulio postringavimai, jog Europos Sąjunga yra supuvusi, jo apgailėtinos klounados, nuolat keliamos turgaus lygio rietenos?
Kaip atrodydavo K.Pūkas, kritikuodamas oponentus, bet jų nekviesdamas į savo laidas? Kokių moralės tiesų žurnalistus gali mokyti šis veikėjas, pats įklimpęs į gėdingą, dar neregėto masto seksualinio priekabiavimo skandalą, pretendentėms į savo padėjėjas kalbėjęs apie apsinuoginimą, „pasivoliojimus“ lovoje ir ištvirkimo ribas?
Dangstantis gražiais lozungais apie nešališkumą, pozityvą, privataus gyvenimo gerbimą, iš tikrųjų norima užverti vartus kritikai – jei ne viešumas, iki šiol nebūtų išaiškėję daugelis aferų, o visuomenė klaidžiotų tamsoje, nežinodama, ką išdarinėja jos išrinktieji.
Per 27 nepriklausomybės metus politikai nuolat stengėsi užčiaupti burnas žurnalistams. Praėjusios kadencijos parlamentas, pasiūlius R.Šalaševičiūtei ir I.Šiaulienei, buvo nusprendęs taikyti baudžiamąją atsakomybę už bet kokį su nepilnamečiais susijusių ir kitų neviešų bylų aprašymą. Jei nebūtų laiku atsikvošėta, žurnalistai negalėtų nušviesti net girto Seimo nario sukeltos avarijos, jei jo auka – nepilnametis.
2006 metais siekta uždrausti netgi iš išorės filmuoti ir fotografuoti privačias teritorijas – jei tam būtų pritarta, Lietuvos gyventojai neišvystų korumpuotų politikų pilaičių, draustiniuose nelegaliai išplėstų namų, valstybinės žemes prie savo valdų atsiriekusių veikėjų pastatų, neteisėtų statybviečių. Kaip būtų lengva užsiimti aferomis, apie kurias nedrįstų cyptelti nė vienas korespondentas.
Seimo nariai skuba kuo smarkiau suveržti rankas žiniasklaidos atstovams, tačiau nepuola spręsti šalį tarsi vėžys graužiančių neatidėliotų bėdų – atsakomybės už korupciją ir aplaidumą griežtinimo, kontrabandos traiškymo, sąžiningų valstybės tarnautojų skatinimo, mokesčių naštos verslininkams, ypač pradedantiesiems, sumažinimo, sveikatos, švietimo, socialinės sferos pūlinių išnaikinimo.
Nuolatiniai mėginimai suvaržyti žurnalistus parodo, kad einame teisingu keliu – kuo aštriau rašome, tuo labiau ant mūsų pyksta išsipurvinusių ir tingių valdininkų, politikų armija, jau seniai paskelbusi karą savo valstybei, doriems jos piliečiams.
