Kam tai galėtų būti neaišku Lietuvoje ne kokiame XVII amžiuje, o 2017 metais?
Vis dėlto tereikia nutikti kokiam naujam šiurpiam nusikaltimui ir net žiniasklaidoje pasipila raudos, kad niekšus, išgamas, atmatas, išsigimėlius ir dar daugybės kitokių epitetų vainikais apipintus žudikus būtina bausti mirties bausme.
Dūsaujama, kad, deja, Lietuvoje tai jau neįmanoma, ir viliamasi, jog pragaras jiems bus sukurtas – geriausia kitų kalinių rankomis – kalėjimuose. Ir dar toks, kad jie patys maldaus mirties bausmės.
Rankos nusvyra skaitant tokias mintis. Liūdniausia, kad tai labai populiaru.
Jeigu nori, kad publika tave išmaudytų aplodismentuose, šauk: „Žudikus reikia žudyti!“ Suabejojęs tokio požiūrio teisingumu tuoj pat gausi niuksą, kad gini išgamas, o ne apraudi jų auką.
Gink Dieve, kaip galėtum taip nedorai net pagalvoti?
Bet aišku ir tai, kad Lietuvoje, kaip ir visose pasaulio šalyse, vis atsiras žudikų, kurie ką nors žiauriai nužudys, kartais dėl niekniekio, kartais iš sadistinio malonumo. Taip visada buvo praeityje, taip bus ir ateityje, telieka tikėtis, kad vis rečiau.
Tačiau ar baisintis nusikaltėliais jau verta abejoti žmonijos per šimtmečius nukaldintais humanistiniais principais ir kurstyti minios keršto jausmus, netgi ksenofobines nuotaikas?
Matyt, dėsninga, kad nostalgija mirties bausmei žengia koja kojon su ksenofobija, nes tai provincialaus mąstymo dirvoje dygstantys daigai.
Žinoma, mirties bausmė nesugrįš į Lietuvą. Jos atsisakė jau apie 100 valstybių. Ne tik narystė ES, bet ir Europos Taryboje nesuderinama su mirties bausme, todėl net ir nedemokratinė Rusija jau seniai įvedusi jos moratoriumą, o mūsų šalis panaikinusi 1998 metais.
Tik autoritarinis Turkijos prezidentas R.T.Erdoganas vėl svajoja mirties bausmę sugrąžinti ir labai realu, kad taip ir padarys. Ko gero, dauguma turkų tam pritars, bet ką tai parodo? Ogi kad anaiptol ne visada dauguma teisi – ją neretai į klystkelius nuveda autoritariniai populistai, ir istorija moko, jog už tai kartais tenka mokėti milijonais gyvybių.
Mirties bausmės seniai atsisakiusios visos demokratinės valstybės, išskyrus JAV, kurių didesnėje pusėje valstijų ji vis dar nepanaikinta.
Mat valstijos turi labai plačią autonomiją ir ten, kur visuomenės nuomonė palanki mirties bausmės taikymui, įstatymų leidėjai jos ir neatsisako.
Tačiau tai dar vienas įrodymas, kad daugumos balsas ne visuomet būna teisingas ir demokratijos sąlygomis – tuomet gerai, jei jis neina į dangų.
Tiems, kuriems patinka mirties bausmės, patartina pasižiūrėti lenkų kino režisieriaus K.Kieslowskio šedevrą „Trumpas filmas apie žudymą“. Ne tam, kad pajustum gailestį mirties bausme nuteistam žudikui, nors vienas argumentų jos atsisakyti – kartais egzekucijos būdavo įvykdomos nekaltiesiems, o ir kaltieji retsykiais atgailauja.
Tiesiog valstybė negali sau leisti atsakyti žudikui tuo pačiu – jei jis nužudė, nužudyti ir jį, nes tada tarsi nusileistų iki jo lygio. Tai didinga humanistinė žinia, kad žmogaus gyvybės niekas neturi teisės atimti, net ir žudiką baudžianti valstybė.
Viduramžiais bausmė buvo keršto įrankis, todėl myriop siunčiamas nusikaltėlis dar būdavo ir kankinamas – ketvirčiuojamas, nudiriama oda, traiškomi kaulai, sodinamas ant kuolo. Minios gėrėdavosi reginiu kaip teisingu atpildu.
Bet šiais laikais žmonės gali tik reikalauti, kad būtų apsaugoti nuo žudikų. Įkalinimas iki gyvos galvos tai ir garantuoja. Izoliuotas, atstumtas nuo žmonių visiems laikams.
To gana, daugiau emocijų žudikams neverta rodyti. Jie nusipelno vien užmiršimo.
