Galbūt jų būtų mažiau, jei ne I.Strazdauskaitės nužudymas. O dabar paminėjęs čigonų problemas sulauksi ne tik argumentų, bet ir emocijų pliūpsnio.
Greičiau panaikinti piktžaizde virtusį taborą Kirtimuose savivaldybė siūlo čigonams mokant išmokas. Jų gali tikėtis tie taboro gyventojai, kurių turtas ir pajamos neviršija valstybės remiamų pajamų dydžio ir kurių turimas nuosavas būstas yra nusidėvėjęs, o vienam asmeniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 10 kvadratinių metrų.
Greičiausiai tokias išmokas gaus dauguma taboro gyventojų, nes jie atitinka šiuos reikalavimus – oficialių pajamų neturi, gyvena lūšnose.
Tokiomis priemonėmis Vilniaus valdžia siekia paspartinti čigonų išsikėlimą iš taboro. Tam ir sudaroma atskira eilė išmokoms gauti.
Tik kalbėdamas apie ją vienas sostinės vadovų kažkodėl užsiminė, kad taip pozityviai diskriminuojami žmonės iš taboro, o ne atvirkščiai – visi likusieji, kurie taip pat laukia pinigų persikraustyti.
Be to, į bendrą eilę kai kurie čigonai dėl įvairių priežasčių net negali būti įrašyti.
Iš taboro iškraustomi čigonai jau anksčiau naudojosi privilegijomis. Beveik per metus iškėlus devynias šeimas joms be eilės skirti socialiniai būstai arba kompensacijos už butų nuomą.
Tuo metu kiti vargingai gyvenantys vilniečiai socialinio būsto eilėje laukia po keletą ar net keliolika metų.
Tokie žingsniai sukėlė nemažai kalbų apie dvejopus standartus, klausimų, kodėl lengvatų gali tikėtis asmenys, kurie daugybę metų gyveno valstybinėje žemėje nelegaliai pasistatę namus ir už nieką nemokėjo.
Aišku, jų padaugėjo tragedijos akivaizdoje, kai žiauriu nužudymu įtariami čigonų tautybės asmenys.
Emocijas nustūmus į šalį reikėtų prisiminti čigonų integracijos į visuomenę veiksmų planą, palaimintą daugiau nei prieš dvejus metus.
Čigonai jį supranta savaip: valdžia privalo suteikti būstą, pažerti pašalpų ir kompensacijų.
Darbas? Čigonas pradeda verkti, kad jo niekas nenori priimti dirbti, tačiau uždavus klausimą, kur bandė įsidarbinti, taboro gyventojas vargiai nurodys bent porą įmonių.
Juk tame pačiame integracijos plane pripažįstama, kad per dešimtmetį čigonų dalis, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, didėjo nežymiai.
Atlyginimą už sąžiningą darbą gaunančių čigonų padaugėjo nuo 1 iki 5 procentų.
Tiesa, per dešimtmetį smarkiai sumažėjo čigonų, kurių pragyvenimo šaltinis, kaip įvardijama dokumente, yra neoficiali prekyba.
Neslėpkime, tai kvaišalų prekyba. Ir ačiū pareigūnams, kad mėgina ją pažaboti. Tačiau dvigubai padaugėjo čigonų, kuriems vienintelis pragyvenimo šaltinis – pašalpos.
Tad apie kokią integraciją galima kalbėti?
Todėl sudarydama atskirą eilę čigonams valdžia dar viena privilegija kažin ar padės jiems integruotis į visuomenę. Greičiau atvirkščiai.
