Tokiu laikinumo režimu dirba net labai svarbios institucijos – tokios kaip Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) ar Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT).
Pastarosios įstaigos vadovas Jonas Milius buvo atleistas dar ankstesnės valdžios pernai spalio pradžioje, kai kilo vadinamasis koldūnų skandalas ir Specialiųjų tyrimų tarnyba ėmėsi tyrimo.
Jau kelis mėnesius neturi nuolatinio viršininko ir VMI, kai dėl galimai neskaidrių ryšių su į teisėsaugos akiratį pakliuvusiais verslo atstovais posto neteko D.Bradauskas.
Abiem atvejais atleidimų priežastys atrodo rimtos, bet skelbti konkursus naujiems vadovams parinkti buvo delsiama.
Galbūt todėl, kad ir J.Milius, ir D.Bradauskas kreipėsi į teismą prašydami panaikinti sprendimą atleisti juos iš pareigų ir grąžinti į darbą? Matyt, Žemės ūkio ir Finansų ministerijų vadovybės, kurioms pavaldžios VMVT bei VMI, abejojo, ar atleistų vadovų ieškiniai bus atmesti.
Taip jau ne kartą buvo nutikę ankstesniais laikais ir valstybei atsiėjo labai brangiai. Antai pasibaigus kadencijai dabar atleistas nuo 2002 metų su pertraukomis Valstybės tarnybos departamentui (VTD) vadovavęs O.Šarmavičius jau anksčiau buvo netekęs pareigų, bet teismas jį grąžino į viršininko postą ir dar priteisė 38 tūkst. eurų (131 tūkst. litų).
Tokiais atvejais dar tenka išmokėti kompensacijas ir naujai priimtam vadovui, kuris priverstas užleisti kėdę teismo sugrąžintam senajam viršininkui. Žala būna ne tik finansinė – nukenčia ir ministerijos autoritetas, nes jos pasirinktas vadovas išmetamas į gatvę, o atleistas triumfuodamas sugrįžta.
Viena vertus, gal ir logiškai elgiamasi neskubant skirti naujų vadovų, kol nėra aišku, ar jie nepašildys kėdžių tik tol, kol į jas teismas sugrąžins senuosius viršininkus.
Bet valstybės institucijoms tokia padėtis labai žalinga. Nėra ko norėti, kad laikinai pareigas einantis vadovas veiktų ryžtingai, jau nekalbant apie kokią nors įstaigos pertvarką.
Laikinumo atmosfera persiduoda ir visiems darbuotojams, jie nerimauja dėl savo ateities ir sudėję rankas laukia nuolatinio viršininko. Tokia situacija ne tik stumia įstaigą į sąstingį ir chaosą, bet ir sukuria palankią terpę neskaidriems veiksmams. O tai, kad laikinas vadovas neretai būna susijęs su buvusiu viršininku ir nėra savas naujai valdžiai, tik didina įtarumą ir nepasitikėjimą visos institucijos veikla.
Keli mėnesiai ar net pusmetis įstaigai neturint nuolatinio vadovo, ko gero, jau per ilgas laikotarpis, ypač kai naujoji valdžia įsipareigojo rinkėjams valstybės valdymo aparatą pertvarkyti taip, kad jis dirbtų efektyviau, skaidriau ir, negana to, dar pigiau kainuotų mokesčių mokėtojams.
Vadovų atleidinėjimo mastas, ko gero, neturi precedento. VMI, VMVT, VTD – tik maža dalis įstaigų, kuriose keičiama vadovybė.
Jau atleisti ar artimiausiu metu pasitrauks iš pareigų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Registrų centro, Turizmo bei Kalėjimo departamentų, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos, valstybės įmonės „Oro navigacija“, Centrinės perkančiosios organizacijos vadovai.
Klibinami iš kėdžių ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Nacionalinės žemės tarnybos direktoriai. Ir tai, matyt, dar anaiptol ne visi naujosios valdžios taikiklyje atsidūrę valstybinių įstaigų vadovai.
Tačiau rengiantis institucijų pertvarkai vadovybės keitimas – tik pirmas žingsnis, o ir dabar žengta vos pusė žingsnio, nes spėta vien atleisti vadovus, bet jiems pamainos dar nerasta.
Išimtis – „Lietuvos geležinkeliai“. Šioje milžiniškoje, šimtus milijonų eurų valdančioje valstybės kontroliuojamoje bendrovėje atleistas ne tik vadovas, bet nušluota visa vadovybė ir nedelsiant paskirti nauji dirigentai. Tai rodo, kad, skirtingai nei daugelio kitų įstaigų atveju, „Lietuvos geležinkelių“ valymui rengtasi iš anksto.
Jau skiriant susisiekimo ministru prezidentės D.Grybauskaitės pasirinktą R.Masiulį, matyt, buvo planuojama perduoti socialdemokratų tėvonija laikytos bendrovės valdymą į kitas rankas. Ir žinota, į kokias.
Šis planas įgyvendintas, bet kitose įstaigose padėtis neaiški. Matyt, susikerta ir valdančiosios koalicijos partnerių – „valstiečių“ bei socialdemokratų interesai. Pavyzdžiui, kalbama, kad itin aštrios kovos vyksta dėl Registrų centro. Nevieningi ir patys „valstiečiai“ – jų grupuotės irgi gali susistumdyti dėl įtakos valstybės institucijoms.
Tokia padėtis Lietuvai nėra nauja. Pertvarkos iki šiol daugiausia apsiribodavo vadovų keitimu, bet lauktos permainos įstrigdavo. Dar sunku pasakyti, ar dabartiniams valdantiesiems pavyks pasiekti kitokį rezultatą.
Juk realiai siekiant efektyvesnio valdymo pirmiausia reikia aiškiai žinoti institucijoms keliamus tikslus ir būdus jiems įgyvendinti. Kitaip gali būti neišvengta chaoso.
