Abu jo dalyviai – Gintautas Paluckas ir Mindaugas Sinkevičius – žengia koja kojon, atmosfera kaista, o aistras dar pakursto paramos vienam ar kitam politikui dozės.
Visi kiti buvę kandidatai pirmajame ture jau parėmė M.Sinkevičių, kaip ir partijos viršūnėlės.
O štai G.Palucką remia pirmiausia partijos šaknelės ir, pasirodo, G.Landsbergis. Pastarasis vakar liejo šiltus jausmus Vilniaus vicemerui, kuris esą yra puolamas.
„Kodėl toks entuziazmas sudoroti, atrodo, nuoširdžiai Lietuvos kairės atsigavimu tikintį kandidatą?“ – giliamintiškai kelia antakį konservatorių vedlys.
Gal G.Landsbergis panūdo grąžinti skolą į dešiniųjų vadovo rinkimus su savo patarimais irgi besikišusiems kairiesiems? O gal konservatorių lyderį užplūdo rūpestis visos Lietuvos partijų sistemos atsijauninimu?
Lyg širšės sujudę socialdemokratai tokiais dalykais netiki ir įžvelgia slaptą visų dešiniųjų norą V.Landsbergio anūko rankomis paskandinti perspektyviausią kairiųjų lyderį.
Tik ar ir šioji versija nešlubuoja?
Labiausiai tikėtina, jog G.Landsbergio parama nuoširdi. Juk konservatoriai iš tiesų turėtų melstis, kad būtent G.Paluckas taptų nauju socialdemokratų vadu. Nežinia, ar jis vėl iškeltų partiją į reitingų viršūnes, bet neabejotina, kad ją dar labiau supurtytų.
Juk G.Paluckas žada šakėmis mėžti pirmąjį ir antrąjį partijos ešelonus, keršyti tiems, kuriuos laiko priešais.
Žodžiu, ims murdyti vienus, kelti kitus, o valdys šluota, botagu ir meduoliu.
Tad gali būti, kad kairiųjų stovykloje sušvis net skilimo gaisai. O tuomet jau tikrai išsipildytų visų aršiausių šios partijos priešų, pirmiausia, aišku, konservatorių, svajonė dalyvauti socialdemokratų laidotuvėse.
