Vilnietei Adelei Tamošiūnaitei, kuriai dar tik devyniolika, jau teko ištverti keturias sudėtingas operacijas, jai keturis kartus buvo perpiltas kraujas, ji 30 kartų patyrė bendrinę nejautrą.
A.Tamošiūnaitei buvo klaikiai nudegintos abi kojos, kai jos bendraamžis Simonas Romaškevičius į ugnį kepsninėje šliūkštelėjo degiojo skysčio.
Po šio įvykio merginos motina 52-ejų Lolita Klikūnaitė nepailsdama bylinėjasi. Moteris teismuose siekia, kad Simono tėvai padengtų tolesnio Adelės gydymo išlaidas ir atlygintų moralinę žalą.
Tačiau nemažą pinigų sumą nukentėjusiajai jau pakloję Romaškevičiai įsitikinę, jog yra atsiskaitę. Be to, jų manymu, tai buvęs tiesiog nelaimingas atsitikimas.
Klastingas degusis skystis
Ši dramatiška istorija prasidėjo 2014 metų spalio 31-ąją. Šešiolikmečių-septyniolikmečių kompanija šalia vieno privataus namo Vilniuje susirinko švęsti Helovino. Į vakarėlį Adelę pakvietė vaikystės draugės.
Jaunimas linksmai šurmuliavo, kieme buvo užkurta kepsninė. Adelė nusisukusi sėdėjo maždaug už poros metrų nuo rusenančios ugnies.
Bandydamas sužadinti liepsną Simonas paėmė degiojo skysčio butelį, bandė atsukti, o kai tai nepavyko, ėmė jį suspaudęs kratyti. Staiga kamštis iššovė, o skystis ilga čiurkšle šoko per ugnį iki Adelės.
Atsisukusi ji prieš save išvydo liepsnas ir dar spėjo rankomis užsidengti veidą. Bet pražūtinga ugnis nepagailėjo kojų.
„Paskambino pareigūnė ir pasakė: duktė žiauriai apdeginta. Nemirs, bet smarkiai sužalota ir vežama į Santariškių ligoninę.
Atsidūriau ten per keletą minučių. Išvydau Adelę kraujuojančiomis kojomis, medikai nuo jų rinko prisvilusius rūbų likučius, o mano mergaitė visa kratėsi ir šnabždėjo: „Mama, atleisk, kad taip įvyko“, – su ašaromis akyse prisiminė L.Klikūnaitė.
Mergina patyrė trečiojo laipsnio nudegimą – buvo pažeista 25 proc. kūno. Teko persodinti odą, ji buvo imama nuo sėdmenų. Medikai taupė nugaros ir rankų odą, kad nors viršutinė kūno dalis nebūtų pažeista, oda išliktų lygi.
Laiką skyrė slaugai
Apsivertė ne tik Adelės, bet ir L.Klikūnaitės, užauginusios dar du vaikus – 29-erių Agnę ir 21-erių Jurgį, gyvenimas.
Kol jaunėlė dukra gulėjo ligos patale, motina (žmogaus ir žmonių grupės sąmoningumo ir advekvatumo konsultantė) pristabdė savo darbus ir beveik visą laiką skyrė slaugai.
Kiekviena diena reikalavo ir kantrybės, ir daugybės pinigų.
Reikėjo specialių rūbų, maisto, skatinančio odos augimą ir padedančio atsigauti po kraujo perpylimų.
Pačią moterį pradėjo kankinti skrandžio ir nugaros skausmai nuo kasdienio stovėjimo palinkus prie dukters lovos.
„Žmonės ligoninėje mūsų vis klausinėdavo, ar už nelaimę vaikino šeima atsilygino, ar padeda.
Pakraupdavo išgirdę atsakymą, jog Simono šeimos tarsi nebūtų. O pats vaikinas tiesiog atsiprašė feisbuke. Ir tai buvo viskas“, – atsiduso L.Klikūnaitė.
Motina buvo atkakli
Kai po nelaimės buvo praėję pusantro mėnesio, aplinkinių įkalbinėjama L.Klikūnaitė paskambino į policijos komisariatą ir pasiteiravo, kaip vyksta tyrimas.
Pareigūnas moteriai paaiškino, kad po kelių dienų Simono tėvai su ja susisieks. Taip ir įvyko.
„Iškart pajutau vaikino tėvo Olego Romaškevičiaus priešiškumą. Esą aš noriu sunaikinti jo sūnų. Bet juk aš nuo pat pirmo susitikimo bendravau nuoširdžiai, tiesiog prašiau pinigų gydymui ir Adelei.
Buvau atkakli, todėl jie pervedė pinigų. Tačiau norėjau ir noriu, kad jie ne tik apmokėtų buvusias gydymo sąskaitas, bet ir toliau padėtų gydytis, atlygintų moralinę žalą. Juk mergaitės gyvenimas buvo sudaužytas.
Bet jie nesutiko tartis iš esmės, tik perspėjo, kad jei eisiu į teismą, negausiu nieko“, – tvirtino L.Klikūnaitė.
Anot moters, vėliau teismuose Romaškevičiai teigė siūlę pagalbą, sakė turintys pažįstamų medikų Vokietijoje, Simono motina siūlėsi slaugyti Adelę.
Grėsė baudžiamoji byla
Pagal Adelės sužalojimo mastą S.Romaškevičiui grėsė baudžiamoji byla.
Per teismo posėdį teisėjas L.Klikūnaitės paklausė, ar ji siūlo kelti bylą. Moteris iškart neatsakė, nes tikino neturėjusi tikslo sužlugdyti vaikino gyvenimą, tad paprašė laiko pagalvoti.
Tuo metu teisme ėmė kalbėti Simono advokatė, jis pats, jo motina.
„Nesusitvardžiau girdėdama melą ir sušukau, kad reikia kelti bylą. Vėliau advokatė sakė, kad Simonui gresia kalėjimas, o jis bijantis. Vaikinas po studijų Anglijos koledže ketino pradėti aviacijos mokslus Vokietijoje.
Pamaniau: jei byla bus iškelta, vadinasi, jis negalės gyvenime tapti tuo, kuo nori.
Man pagailo vaikino ir paskambinusi teisėjui paprašiau bylos nekelti. Teisėjas dar paklausė, ar suprantu, ką darau. Atsakiau, jog užtenka vieno sužaloto likimo. Be to, tikiu, kad teisingumas egzistuoja“, – kalbėjo L.Klikūnaitė.
Kol Simonui grėsė baudžiamoji byla, Romaškevičiai pervedinėjo į L.Klikūnaitės sąskaitą sumas pagal pateiktus kvitus už Adelės gydymą, taip pat dalį moralinės žalos kompensacijos. Iš viso – apie 13 200 eurų.
Paaiškinimai pribloškė
Bet neseniai L.Klikūnaitė perskaitė S.Romaškevičiaus paaiškinimus į jos apeliacinį skundą ir susigriebė už galvos.
„Jie siekia, kad Simonas kaltę su Adele pasidalytų per pusę. Esą Adelė pati kalta, kad sėdėjo netoli ugnies, dėvėjo degius drabužius, neperspėjo vaikinų, kad degusis skystis yra pavojingas, o jos mama kalta, kad išleido dukrą pas draugus.
Ir dar jie nori, kad padengtume jų bylinėjimosi išlaidas“, – piktindamasi kalbėjo nukentėjusios merginos motina.
Susitarti nepavyko
Moters teigimu, su Romaškevičiais ji mėgino tartis, kad jie sumokėtų 40 tūkst. eurų už viską, duktė toliau gydytųsi pati, galbūt susirastų mokslus pagal savo sveikatos būklę.
L.Klikūnaitė netgi pažadėjo pasirašyti dokumentus, jog tokiu atveju neturės jokių pretenzijų.
„Romaškevičiai siūlė 10 tūkstančių. Tačiau net pagal kvitus įvertinant patirtas išlaidas, tokios sumos gydymui užtektų vos metams. Šiuo metu gydomos tik pačios sudėtingiausios vietos.
Yra ir kitokių gydymo būdų – kamieninių ląstelių injekcijos. Tačiau tai kainuoja maždaug penkiolika kartų brangiau, neturiu tiek pinigų“, – guodėsi L.Klikūnaitė.
Kadangi gydymas tęsiasi toliau, o duktė neatsigauna, motina toliau bylinėjasi. Ginčo suma dabar siekia daugiau nei 70 tūkst. eurų.
Teigė padėję, kaip galėję
Bet Simono tėvas 53 metų verslininkas O.Romaškevičius „Lietuvos rytui“ tvirtino, kad jo šeima ir taip jau daug pinigų skyrė Adelės gydymui.
– Ar nesijaučiate skolingi A.Tamošiūnaitei dėl jūsų sūnaus sukeltos nelaimės? – paklausiau O.Romaškevičiaus.
– Dėl to dar vyksta teismas, tegul jis sprendžia, ar mes pakankamai atlyginome.
Jeigu nuo pirmos dienos, kai mes labai norėjome padėti, būtų buvę su mumis normaliai bendraujama, galbūt būtų buvę visai kitaip.
Bet mus padavė į teismą, mes ginamės, didžiules sumas jau išleidome advokatams.
Kita vertus, ar tokie dalykai matuojami pinigais? Kadaise L.Klikūnaitė iš manęs paprašė 10 tūkst. eurų, ir ta tema turėjo būti baigta. Būtent apie tokią sumą kalbėjome, kai buvome susitikę. Bet matote, į ką dabar viskas išaugo.
Mes manome, kad to įvykio visai neturėjo būti.
– Kaip tai? Juk tai – nelaimingas atsitikimas.
– O kuo nelaimingas atsitikimas skiriasi nuo tyčinio veiksmo? Tuo, kad dvi pusės yra už jį atsakingos.
Iš pradžių mes prisiėmėme visą atsakomybę. Bet po skundų Simonas pakeitė nuomonę ir prašo teismo pripažinti, kad už įvykį būtų atsakingi du žmonės.
– Kiek jau esate skyrę Adelės gydymui?
– Vilniaus teritorinei ligonių kasai sumokėjome daugiau nei 16 tūkstančių eurų, o L.Klikūnaitei jau pervedėme per 13 tūkstančių.
Nuo pradžių nevengėme mokėti. Dar nebuvo kalbos apie jokį kompensavimą, o mes jau žinojome, kad reikia tai daryti. Bet kai pradėjome mokėti, tai ir pakliuvome. Taip suma nuo 10 tūkst. išaugo iki 40 tūkst., vėliau – vos ne iki 100 tūkstančių.
Vieno pokalbio metu net siūliausi Adelę įsidukrinti. Galiu tai padaryti. Ir į mokslus išleisiu. L.Klikūnaitė sako, kad mano sūnus mokosi Oksforde, ir klausia, kuo blogesnis jos vaikas.
– Jos duktė labai nukentėjo, todėl ji ir negali su tuo susitaikyti.
– Abu vaikai nukentėjo. Vienam skaudėjo vienaip, kitam – kitaip. Juk tai nebuvo specialiai padaryta. Vienintelis mūsų sūnus ją gelbėjo, gesino, o visi išsižioję stovėjo. Be to, jis atsiprašė. Nesuprantu, kam toliau tęsti šią istoriją.
– Tačiau Adelės gyvenimas buvo sužalotas, gydymas nesibaigia ir neaišku, kiek dar reikės tam pinigų.
– Mažai kas Lietuvoje tiek kompensuoja net neprašyti, kaip darėme mes. Ėjome išskėstomis rankomis. Mano žmona ėjo kraujo duoti, siūlėsi padėti slaugyti.
Tačiau mus iš karto atstūmė. Nuo pat pirmos dienos buvo spaudimas, o mes stengėmės tylėti sukandę dantis, ramiai kenčiame. Bet iki tam tikros ribos.
Užsimiršti nelengva
Norėdama pabėgti nuo patirto košmaro Adelė tik baigusi mokyklą prieš metus išvyko į Ispaniją.
Kol motina Vilniuje bylinėjasi, mergina mėgina Barselonoje susirasti darbo. Tačiau tai nelengva – ji negali ilgiau stovėti, vilkėti trumpos uniformos.
Be to, kas du mėnesius Adelė turi grįžti į Lietuvą. Klinikoje jai atliekamos lazerio procedūros, po kurių dvi paras reikia gulėti.
Nudegimų randai bus minkštinami ir šlifuojami tol, kol leis laisvai judėti. Laukia dar keliasdešimt procedūrų.
Nepaisant ligšiolinio gydymo, merginos kojas kartkartėmis perveria skausmas, nes jų oda buvo sudurstyta iš gabaliukų.
Motina dukrai vis nusiunčia straipsnių, filmų apie žmones, kurie išmoksta džiaugtis gyvenimu net turėdami sunkiausių negalių.
