Praėjusią savaitę popiežius Pranciškus paskyrė Kauno arkivyskupo augziliarą, vyskupą K.Kėvalą Telšių vuskupijos koadjutoriumi. Jis bus Telšių vyskupo Jono Borutos padėjėjas, o vėliau perims jo pareigas.
Vyskupas neslėpė, jog toks popiežiaus siuntimas sukėlė jausmų sumaištį. Grynakraujis kaunietis nesitikėjo šio siuntimo. Tačiau į Žemaitiją keliaus ramia širdimi – kaip į misiją išsiųstas ganytojas.
Gegužės mėnesį K.Kėvalas dar praleis Kaune.
Išvykimo nuotaikomis gyvenantis dvasininkas negailėjo gražių žodžių gimtajam „mėlynųjų apykaklių“ kvartalui ir visam Kaunui.
Jis taip pat nurodė, kurioje srityje kauniečiams ir visiems lietuviams dar reikia pasitempti.
– Kaip priėmėte žinią apie paskyrimą į Telšius? – „Laikinoji sostinė“ paklausė vyskupo K.Kėvalo.
– Tinkamas žodis būtų „sumišimas“. Kai mergelė Marija gavo žinią iš angelo, rodos, ją turėjo apimti džiaugsmas, nes žinia atėjo iš dangaus. Vis dėlto ji buvo sumišusi.
Mano jausmai irgi yra visokie, laukia pasikeitimai. Nebuvo naujiena, kad buvau kandidatų į būsimus Telšių vyskupus sąraše, bet tai, kad esu šio sąrašo viršuje, šiek tiek nustebino.
Esu grynas kaunietis, įleidęs čia šaknis, tad nelabai tikėjau, kad mane galėtų siųsti į Žemaitiją.
Įsivaizdavau, kad liksiu Kaune kaip padėjėjas. Atrodė, kad man tinka būti šalia arkivyskupo. Dabar, kai laukia didesnė atsakomybė, patiriu iššūkį. Reikės ugdytis naujų gebėjimų.
– Ką jums reiškia išvažiuoti iš Kauno?
– Išvykstu iš namų. Kaunas – tai ir gimtasis miestas, ir vieta, kur prabėgo didžioji gyvenimo dalis.
Penkerius metus gyvenau Amerikoje, žinau, koks jausmas gyventi svetur. Ta patirtimi remsiuosi ir dabar. Namai gali atsirasti ir kitoje vietoje. Svarbu nekovoti su savo jausmais, ramia širdimi tapti misionieriumi.
– Gyvenote Amerikoje, matėte pasaulio. Kokie Kauno pranašumai, lyginant su kitais miestais?
– Kaune viskas labai arti. Bet kokia įstaiga – meno, medicinos, sporto, kultūros – viskas pasiekiama per 20 minučių.
Kituose miestuose, kad ir Niujorke, reikia bent valandos, kad pasiektum daugelį šių tikslų.
Didžiulis Kauno pranašumas – kad jame sutelkta tai, ko žmogui reikia.
Kaune aktyvus kultūrinis ir akademinis gyvenimas. Kartais per vieną savaitgalį net sunku išsirinkti renginius ir į visus suspėti.
– Užaugote darbininkų rajone – Žemuosiuose Šančiuose. Dabar jis vis dažniau pavadinamas menininkų rajonu. Kokių pokyčių jame pastebite?
– Šančiai kasmet vis gražėja. Sutvarkyti namai, kareivinės A.Juozapavičiaus prospekte.
Šančius galėčiau palyginti su Niujorko Soho kvartalu, kur renkasi menininkai. Anksčiau jis buvo apleistas, o dabar pavirto gražia traukos zona.
Šančiuose vyksta panašus reiškinys. Šioje vietoje graži gamta, yra nemažai žalumos – tai miestui yra didelis pranašumas. Be to, kuriama jauki atmosfera.
Dar viena gera ypatybė yra ta, kad aplinka čia – daug šeimyniškesnė nei kitur mieste, planavimas kitoks nei miegamųjų rajonų.
Čia daug privačių namų, siaurų gatvelių, šalia namų žmonės turi darželius.
Augdamas mieste, augau gamtoje, o ne „ant asfalto“. Vaikystė praėjo Nemuno pakrantėje besikeičiant keturiems metų laikams.
Vasarą žaliavo medžiai, žiemą Nemunu plaukė lytys, ant kurių būdami vaikai plaukiodavome kaip valtimis. Aišku, tėvams nesakydavome, nes tai buvo tikrai pavojingas dalykas.
Ir nors rajonas buvo vadinamas „mėlynųjų apykaklių“ – darbininkų – rajonu, džiaugiuosi jame augęs.
– Kelerius metus tarnavote Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, vėliau – Kauno arkikatedroje. Kokie yra Kauno tikintieji?
– Kauno tikintieji yra šeimyniški, jie pažįsta vieni kitus. Mieste gausu su tikėjimu susijusių renginių, jie taip pat padeda susipažinti ir sukurti šeimą.
Didesniuose miestuose tai sunkiau pasiekiama, o mažesniuose miesteliuose nėra tokios renginių įvairovės.
– Kokia tikinčiųjų bendruomenių būklė Kaune?
– Bažnyčiose yra dar nemažai darbo. Reikia kurti vietines bendruomenes, parapijų branduolius ir stiprinti jau esamus. Taip pat svarbu stiprinti žmonių savanorystės įgūdžius, auginti norą dovanoti savo laiką ir gabumus bendram labui.
Mes, lietuviai, esame šiek tiek uždari, neturime tokių bendrystės ugdymo įgūdžių, kokius turi vakariečiai. Ten žmonės daug lengviau atsiveria vienas kitam.
Dar turime atlikti nemažai namų darbų šioje srityje. Kalbu apie visą Lietuvą.
Kaune esame šiek tiek pažengę, nes veikia pastoraciniai centrai, stiprinamos pastoracinės tarybos parapijose.
Mane ypač džiugina sužadėtinių rengimas santuokos sakramentui, kuris vis dažniau vyksta ne centralizuotai, bet parapijose.
Kaune jau yra apie 50 labiau patyrusių porų, kurios ruošia būsimus jaunavedžius. Šie žmonės sutiko savanoriauti. Stebina, kad jų būrys susirinko labai greitai.
– Kaip vertinate Kauno bažnyčių pastatų būklę?
– Bažnyčios gražėja. Dauguma yra arba tvarkomos, arba jau sutvarkytos.
Dar šiemet bus pradėti kapitaliniai darbai Švenčiausiojo Sakramento bažnyčioje, kuri yra prie požeminės pėsčiųjų perėjos Vilniaus gatvėje. Netrukus miesto centre turėsime dar vieną baltą gulbę.
Po truputį gražėja ir katedra. Daugelis bažnyčių yra suremontuotos.
Šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia (Soboras) yra sutvarkyta iš vidaus, laukia išorės remonto. Kadangi tai susiję su europiniais pinigais, procesas truputį užtruko.
– Žemaitijoje tarnausite nuo birželio 1-osios. Kokie bus svarbiausi paskutinio mėnesio Kaune akcentai?
– Laukia kelios svarbios datos. Su kunigais atsisveikinsiu kasmėnesiniame kunigų susitikime. Seminarijoje švęsime mišias, tuomet pasidalinsiu savo mintimis su kunigais. Vėliau gegužę pasimatysiu su pastoracinių centrų darbuotojais.
Su visais Kauno tikinčiaisiais atsisveikinsiu gegužės 28 dieną. Tradiciškai sekmadienį aukosiu mišias katedroje.
