Kai kurie likimo nuskriausti žmonės ant motociklo tą dieną sėdo pirmą kartą. Motociklininkai keliones jiems rengė ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Iš viso žygyje dalyvavo per aštuoniasdešimt ekipažų.
Tai – tinklalapio motociklininke.lt iniciatyva, kurią Aldona Juozaitytė-Pieva įgyvendino kartu su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga.
Pirmieji kilometrai – nelengvi
Vilnietis Tadas Gečauskas savo keleivio laukė prie Karolio namų Lazdynuose. „Iš karto susidraugavome, apsukome motociklu ratą. Supratau, kad Karolis yra važiavęs motociklu“, pirmuosius įspūdžius pasakojo motociklininkas. Tiesa, tokiu motociklu kaip Tado, Karolis nebuvo keliavęs.
Karolis – silpnaregis. T.Gečauskas prisipažino, kad pirmieji kilometrai nebuvo lengvi, kai posūkiuose motociklas pasvirdavo. Juk Karolis negalėjo gerai įžiūrėti kelio, vėliau sakė, kad pradžioje buvo nedrąsu.
Tą patį tvirtino ir Saulius Karčiauskas, ant motociklo užsisodinęs Aureliją. Vyras neslėpė – veždamas neregę jis jautė didelę atsakomybę:.„Kai ant motociklo užsisodini žmoną ar vaikus, jau didžiulę atsakomybę. O veždamas neregę pajutau, kad atsakomybė padidėjo trigubai“, – tvirtino motociklininkas.
Išlėkti iš namų – malonumas
„Kartais „nupypinu“ senelio mopedą ir išvažiuoju pasivažinėti. Žinoma, tai ne galingas motociklas, kuris gali įsibėgėti labai greitai“, - pasakojo Karolis iš Utenos.
Jaunuolis atsiduso – senelio mopedu išvažiuoja vis rečiau, nes regėjimas silpsta. O anksčiau juos ir miesto gatvėmis lėkdavo.
Jo žodžiais, kai pats vairuoji ir vertini situaciją, yra visai kas kita. O kai tave veža, atsiranda kiti potyriai.
Aurelija – mėgėja pasivažinėti motociklu. Ji pasigyrė, kad keliavo ir prieš dvi savaites. „Kai mačiau, labai mėgau keliones motociklu. Bet štai jau aštuonerius metus esu neregė“, - atvirai pasakojo vilnietė.
Motociklininkai nenuvylė
„Dažnai savęs klausiu – kuo konkrečiai galiu padėti visuomenei? Ką turiu padaryti, kad jos nariai gyventų geriau, prasmingiau? Įsitikinau, kad visada gali padaryti daugiau nei pačiam atrodo. Man ši kelionė smulkmena, o mūsų keleiviams ji galbūt įsimins. Tai ir yra svarbiausia“, - svarstė S.Karčiauskas.
Paklausta, kodėl žygiui pasirinko silpnaregius ir neregius, renginio organizatorė A.Juozaitytė-Pieva neslėpė, kad šie žmonės yra panašaus likimo. „Pati nešioju akinius. Be jų ar kontaktinių lęšių mano gyvenimas pasidarė nebeįmanomas, regėjimas toliau silpsta. Džiaugiuosi, kad matau pasaulį ir noriu pagelbėti panašiems žmonėms', – pasakojo rengėja.
Ji sakė tikinti, kad toks renginys taps tradiciniu. Ar sunku buvo prisikviesti į renginį? A.Juozaitytė-Pieva sakė, kad iš pradžių atsiliepė daugiau silpnaregių ir neregių nei motociklininkų. „Bet dar buvo dvi savaitės ir buvau įsitikinusi, kad atsilieps ir motociklininkai. Ir jie nenuvylė“, – šypsojosi organizatorė.
Iš Vilniaus motociklininkai pasuko link Sudervės, kur pailsėję pakelės kavinėje per Vievį grįžo į sostinę.
