Į tokią kebeknę pakliuvo ir bendrovė „Misionierių namai“, Vilniuje statanti gyvenamąjį kompleksą Subačiaus gatvėje. Nerasdama kitos išeities ji ėmė šauktis net Vyriausybės pagalbos. Jei konflikto išspręsti nepavyks, griebsis paskutinio šiaudo – kreipsis į tarptautinį arbitražo teismą.
Kultūros ministerija, jai pavaldus Kultūros paveldo departamentas ir Vilniaus savivaldybė bendrovei suteikė teisę statyti gyvenamąjį kompleksą „Misionierių sodai“. Tačiau statyboms įsisiūbavus šią teisę ėmė ginčyti kitos institucijos: Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija ir Valstybinė kultūros paveldo komisija.
Kol vyks ginčas, grasinama uždrausti vykdomas statybas ir apriboti galimybę disponuoti visais bendrovės statiniais, esančiais specialiuoju planu suplanuotoje teritorijoje. Tai reiškia tūkstančius ar milijonus eurų nuostolių ir visiškai miglotą ateitį.
Kur visa tai jau girdėta? Ogi buvusio „Žalgirio“ stadiono istorijoje. Nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Hanner“ pradėjo statyti 20 mln. eurų vertės viešbutį „Marriott“, dalis stadiono jau buvo nugriauta, patvirtintos 200 mln. eurų investicijos į teritorijos plėtrą.
Ir tada pasirodė Nacionalinė žemės tarnyba, kuri su prokurorais ėmė reikalauti protu sunkiai suvokiamo dalyko – vėl pastatyti stadioną. Esą to reikalauja bendrasis planas.
Atrodytų, jeigu abiem atvejais jau buvo kokių neaiškumų, kodėl jų valstybės įstaigoms neišsiaiškinus dar tada, kai investuotojai tvarkė dokumentus, derino leidimus? Bet ar taip pasielgtų tikri „bachurai“? Aišku, kad ne. Jie apsilanko, kai pradedi statybas, įsuki verslą. Ir netikėk posakiu, kad blogas pavyzdys užkrečia.
