Tie, kuriems menkai terūpi šiuolaikinės technologijos, yra viena ausimi nugirdę amžinus ginčus tarp „Apple“ ir PC šalininkų, kurie, pasauliui sumobilėjus, persikvalifikavo į „iOS“ ir „Android“ mėgėjų rietenas.
Fotografijos entuziastai dalijasi į „Canon“ ir „Nikon“ stovyklas, kurios niekuomet neužkas karo kirvio ir greičiau mirs, nei paims į rankas priešininko aparatą.
Žodžiu, kone kiekvienoje žmogiškojo gyvenimo situacijoje galima surasti muškietininkus ir gvardiečius.
Mūsų padangėje nenutrūksta amžinas derbis tarp V.Landsbergio šalininkų ir nekentėjų. Ir kai jau, atrodo, viskas aptyla ir praranda aktualumą, būtinai atsiras koks nors paslaugus naivuolis ir geranoriškai kliūstelės alyvos į vos rusenančias žarijas.
Šį sykį tokio vaidmens ėmėsi šalies Naivuolis Nr.1, Seimo pirmininkas V.Pranckietis.
Ir ką jis sau galvojo tarp Seimo rudens sesijos prioritetų išskirdamas V.Landsbergio eitų pareigų prilyginimą prezidento statusui, vienas Dievas težino.
Tiesa, sprendžiant iš kilusio šaršalo, labai gali būti, kad apie Seimo pirmininko motyvus nežinojo ne tik Dievas, bet ir jo partijos kolega, Kultūros komiteto pirmininkas R.Karbauskis.
Kadangi pastarajam tokie rudens sesijos prioritetai nuskambėjo kaip didi naujiena, jis nedelsdamas tai pranešė miestui ir pasauliui.
Kad „valstiečių“ viršūnėlės dar menkai susigaudo politikoje, retai bendrauja tarpusavyje ir dar menkiau įsileidžia vienas kitą į savo pasąmonės klodus, nėra jokia paslaptis.
Seimo pirmininkas pasakoja, kad bus nauji mokesčiai. Vyriausybės vadovas jau kitą dieną žegnojasi, kad jokių naujų mokesčių nebus.
Premjeras patikina, kad aukštojo mokslo ar švietimo reforma tuoj bus. O parlamento vadovas paaiškina, kad gal ir bus, bet tikrai ne tuoj, ir tikrai ne tokia.
Prie tokios nuomonių įvairovės jau pripratome ir ėmėme vertinti kaip privalumą.
Čia bent jau du ar trys žmonės nesusišneka. Vis šiokia tokia pažanga lyginant su ankstesne Vyriausybe, kurios vadovas pats su savimi nesusikalbėdavo bent tris kartus per dieną.
Tačiau daug sunkiau priprasti prie amžino noro kasmet atkasti tą pačią seną temą ir duoti šansą parėkauti vis dar neišmirštančiai miniai „Landsbergis kolūkius sugriovė“.
Toji gerklingoji kompanija, nuobodžiai ir negudriai spirganti apie šveicarijose iš prisigrobto kolūkių šiferio suręstas vilas, negirdi jokių argumentų. Ir jų niekada negirdės.
Tai visiškai nereiškia, kad jai reikia nusileisti bet kuria proga. Tačiau, užuot negrabiai bandžius išvilkti į viešąjį diskursą šį klausimą absoliučiai neparuošus nei auditorijos, nei sprendimų priėmėjų, ar nebūtų protingiau pradėti nuo esmės?
O esmė yra visai ne V.Landsbergio prezidentinis statusas.
Pačiam profesoriui jis reikalingas kaip pernykštis sniegas.
Kokios buvo jo pareigos ir kokia jų istorinė vertė – žino ir jis, ir visi, kurie bent kiek klausosi racionalių argumentų.
Esmė yra ta, kad reikia vieną kartą sąžiningai pasižiūrėti į veidrodį ir pripažinti, jog yra šalyje agresyvi grupė žmonių, kurie verčiau kryžiumi gulsis, nei pripažins savo emocingus prietarus.
Ši grupė vis dar tokia gausi, kad šio klausimo neverta atidėti tokiam mūsų istorijos etapui, kuris jau bus pakankamai nutolęs nuo nepriklausomybės atkūrimo metų ir nebekels tiek aistrų visiems, kuriems prie ruso buvo geriau.
Todėl verčiau jie tegul vėl pasidžiaugia savo tariama pergale.
Gal tada mažiau trukdys realioms reformoms ir darbams, kurių Seimo rudens sesijoje turėtų būti pakankamai. Bet pilietinės brandos reikalaujančius sprendimus palikime tiems laikams, kai ateis toji pati pilietinė branda. Nes jai dar, matyt, per anksti.
