Aidas Puklevičius. Antrosios religijos atlaidai

A.Einsteinas kartą pamėgino paaiškinti reliatyvumo teoriją dėstydamas, kad jeigu asistuoji gražiai merginai, valanda prabėga kaip sekundė, o jeigu sėdi ant įkaitusios žarijos, sekundė atrodo kaip valanda.

Aidas Puklevičius<br>T.Bauro nuotr.
Aidas Puklevičius<br>T.Bauro nuotr.
Aidas Puklevičius<br>T.Bauro nuotr.
Aidas Puklevičius<br>T.Bauro nuotr.
Išmokome pagaliau nebenerti į savaitinę euforiją dėl pergalių ir totalią depresiją dėl pralaimėjimų.<br>G.Šiupario nuotr.
Išmokome pagaliau nebenerti į savaitinę euforiją dėl pergalių ir totalią depresiją dėl pralaimėjimų.<br>G.Šiupario nuotr.
Išmokome pagaliau nebenerti į savaitinę euforiją dėl pergalių ir totalią depresiją dėl pralaimėjimų.<br>G.Šiupario nuotr.
Išmokome pagaliau nebenerti į savaitinę euforiją dėl pergalių ir totalią depresiją dėl pralaimėjimų.<br>G.Šiupario nuotr.
Išmokome pagaliau nebenerti į savaitinę euforiją dėl pergalių ir totalią depresiją dėl pralaimėjimų.<br>G.Šiupario nuotr.
Išmokome pagaliau nebenerti į savaitinę euforiją dėl pergalių ir totalią depresiją dėl pralaimėjimų.<br>G.Šiupario nuotr.
Išmokome pagaliau nebenerti į savaitinę euforiją dėl pergalių ir totalią depresiją dėl pralaimėjimų.<br>D.Umbraso nuotr.
Išmokome pagaliau nebenerti į savaitinę euforiją dėl pergalių ir totalią depresiją dėl pralaimėjimų.<br>D.Umbraso nuotr.
Išmokome pagaliau nebenerti į savaitinę euforiją dėl pergalių ir totalią depresiją dėl pralaimėjimų.<br>G.Šiupario nuotr.
Išmokome pagaliau nebenerti į savaitinę euforiją dėl pergalių ir totalią depresiją dėl pralaimėjimų.<br>G.Šiupario nuotr.
Išmokome pagaliau nebenerti į savaitinę euforiją dėl pergalių ir totalią depresiją dėl pralaimėjimų.<br>D.Umbraso nuotr.
Išmokome pagaliau nebenerti į savaitinę euforiją dėl pergalių ir totalią depresiją dėl pralaimėjimų.<br>D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Sep 19, 2017, 9:07 AM, atnaujinta Sep 19, 2017, 9:10 AM

Kitaip tariant, viskas priklauso nuo palyginimo.

Pavyzdžiui, daug ar mažai 60 tūkstančių žmonių? Viena vertus, tai visas Alytaus miestas, kuris, žinia, nėra pats mažiausias. Vadinasi, tarsi daug.

Kita vertus, tai tik 2 procentai visos Lietuvos gyventojų, jeigu jų būtų, kaip Marijaus Mikutavičiaus krepšinio himne, trys milijonai. Lyg ir nedaug.

Trečia vertus, tai maždaug tiek pat, kiek emigruoja iš tos pačios Lietuvos per pustrečių metų. Taigi labai daug.

Kodėl šis skaičius? Todėl, kad būtent tiek žmonių žiūrėjo Europos krepšinio čempionato finalą per „Telia“ išmaniąją televiziją.

Žinoma, iš viso jų žiūrėjo daug daugiau – vieni rinkosi antžeminės televizijos kanalus, kiti išmaniąsias programėles savo kompiuteriuose ar telefonuose.

Ir tada vėlgi norisi paklausti: daug tai ar mažai?

Kaip šaliai, kuri beveik oficialiai yra pripažinusi krepšinį antrąja religija, tarsi nelabai. Suprask, tikinčiųjų mažėja, daugelis tik formaliai užsirašo išpažinėjais, o iš tiesų yra proginiai sirgaliai.

Tačiau mūsų rinktinės nebuvo nei finale, nei pusfinalyje.

Netgi ketvirtfinalyje nebuvo. Kitaip tariant, tie 60 tūkstančių ir dar šiek tiek žiūrėjo finalą vien dėl paties reginio malonumo.

Vien todėl, kad jiems šis sportas yra ne vien pramoga, padedanti užkišti sekmadienio vakarą, bet ir galimybė pasidžiaugti kitų pergale, pasiskirstyti stovyklomis ar pabraižyti ateities perspektyvas.

Ir šitas faktas negali nedžiuginti. Kaip ir kitas, kuris maloniai atsiskleidė po to skaudaus, bet pelnyto pralaimėjimo graikams aštuntfinalyje.

Kaip niekad anksčiau šalyje, kur kiekvienas jaučiasi galįs iškart mesti savo tiesioginį darbą ir treniruoti kad ir nacionalinę rinktinę, visiškai mažai buvo reikalaujančių trenerio D.Adomaičio galvos.

Dar mažiau buvo tradicinių raginimų rinktinės vyrus sunešti į simbolinį laužą ir jį padegti, nesgi – kur tai matyta? – gauna milijonus, o baudos metimų nepataiko.

Buvo tiktai mažiau emocingų, tačiau gana aliarmuojančių skalambijimų varpais, girdi, devinta vieta signalizuoja, kad kažkas papuvę krepšinio karalystėje: kur žiūri federacija, kur mūsų jaunieji porzingiai, dončičiai bei antetokounmpai ir, aišku, kas dėl to kaltas ir kas pagaliau turi trauktis?

Tačiau ir jie buvo daugiau ne prie kryžiaus kalantys, o ieškantys atsakymų į klausimus.

Būtent dėl tų kelių dalykų Europos krepšinio čempionatą turėtumėm laikyti pavykusiu netgi mums.

Pirma, pamatėme puikų reginį.

Antra, pasitikrinome savo aistrą krepšiniui ir supratome, kad vis dėlto jis mums įdomus ir svarbus ne tik tada, kai mums sekasi, bet ir tada, kai lemiamas mačas turėtų kelti tik teorinį interesą.

Trečia, išmokome pagaliau nebenerti į savaitinę euforiją dėl pergalių ir totalią depresiją dėl pralaimėjimų.

Ketvirta, užuot karštligiškai užsinorėję ką nors iškart užpulti geležimi ir kalaviju, nusiraminame, analizuojame ir projektuojame.

Penkta, matome, kad tokių kaip mes pasaulyje vis daugiau. Tai reiškia, kad ateityje bus dar sunkiau laimėti, nes frazė „krepšinį moka žaisti visi“ nustoja būti trenerių atsikalbinėjimu pralaimėjus. Tai tikras faktas.

Ir, pagaliau, šeštas, gal šiek tiek liūdnesnis, gal mažiau pasiduodantis racionalizavimui faktas: įsitikinome, kad tokie supertalentai, kuriuos matėme šiame čempionate, yra tai, ką JAV publicistas N.N.Talebas vadina „juodosiomis gulbėmis“, – labai retai ir visiškai atsitiktinai nutinkantis fenomenas. Kurio reikės kantriai palaukti, džiaugiantis tuo, kad ir be juodųjų gulbių krepšinį mokame žaisti ir išmanome geriausiai.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.