Dar išvakarėse kauniečiai buvo kviečiami palikti automobilius savo kieme
ir naudotis viešuoju transportu. Nemokamai! Ar taip ir nutiko? Turbūt
keli šimtai automobilių išties liko stovėti, nes kai kurie žinomi
miestiečiai labai jau aktyviai fotografavosi ir viešai gyrėsi
prisidedantys prie šios akcijos.
Aišku, ne iš taupumo, o norėdami įrodyti, kad galima išsiversti
ir be asmeninės transporto priemonės. Jie gali, bet sunku įsivaizduoti
dviračiu ar troleibusu pas klientą riedantį nekilnojamojo turto agentą
arba picų išvežiotoją.
Štai Kauno vicemeras P.Mačiulis šypsojosi kartu su žmona važiuodamas į
miesto savivaldybę autobusu. Nesvarbu, kad nėra vietos atsisėsti ir
tenka spraustis tarp kitų keleivių, o prie sankryžos – kaskart tvirčiau
įsikibti į laikiklį.
Nors ir nepatogu, vieną kartą galima pabandyti. Plaukti baidare
taip pat reikia fizinių pastangų, ištvermės, tačiau niekas nuovargiu
nesiskundžia. Visai kitaip kalbėtų, jeigu kiekvieną dieną reikėtų ta
baidare įveikti kelias dešimtis kilometrų arba kasdien ryte ir vakare į
darbą važiuoti autobusu ir nebūtų kito pasirinkimo.
Nemokama kelionė iki reikiamo taško – maloni staigmena. Visada malonu
ką nors gauti nemokamai, tačiau juk nemokamų pietų nebūna. „Kauno
autobusams“ reikės pirkti dyzeliną ir mokėti atlyginimus darbuotojams.
Už tai sumokės visi mokesčių mokėtojai, kaip moka už gatvių remontą arba
Laisvės alėjos atnaujinimą. Tai normalu, tačiau blogiausia, kad
pagrindinis tikslas liko nepasiektas – automobilių gatvėse nesumažėjo.
Štai gudragalviai estai prieš porą metų sugalvojo, kad visuomeninis
transportas Talino gyventojus galėtų visada vežioti nemokamai. Estijos
sostinės gyventojams tokia naujovė išties patiko, tačiau teko
pripažinti, kad automobilių skaičius gatvėse beveik nepakito.
Dažno kauniečio automobilį gali sustabdyti tik gedimas arba pinigų
stygius degalams. Noras vairuoti turbūt užkoduotas genuose, kaip ir
potraukis tiesti ranką link krepšinio kamuolio.
Gal net reikėtų džiaugtis, kad tik nedidelė dalis kauniečių susigundė
pasiūlymu automobilį pakeisti autobusu ar troleibusu. Jeigu nepavyktų
prasibrauti pro žmonių minią ir laiku atvykti į darbą, nuotaika būtų
sugadinta visai dienai.
Ar tikrai situacija tokia bloga ir nėra galimybių pakeisti kauniečių
įpročių? Turbūt vienintelis patikimas būdas – didinti visuomeninio
transporto patrauklumą.
Autobusų ir troleibusų amžius – dar ne didžiausia bėda. Keleiviams
labiausiai patiktų, jeigu jie važiuotų vienas paskui kitą ir nereikėtų
dairytis vietos atsisėsti. Panašiai kaip Berlyne.
Susidaro įspūdis, kad tai padaryti sunkiau negu suremontuoti nugyventas
Kauno gatves. Nauji autobusai ir troleibusai išties labai brangūs.
Jeigu net pavyktų jų prisipirkti, kyla kita problema – kas sės prie šių
transporto priemonių vairo?
Norėdama padidinti siūlomo darbo patrauklumą „Kauno autobusų“
administracija buvo priversta prašyti miesto valdžios padidinti bilietų
kainas, kad atsirastų išteklių kilstelėti vairuotojų atlyginimus.
Augančios bilietų kainos – papildoma paskata neatsisakyti automobilio,
kurio pranašumų sąrašas labai ilgas.
Pasaulinė diena be automobilio turėtų likti tik simboline data, kai
beveik niekada iš automobilių neišlipantys žmonės gali išbandyti pramogą
– nemokamai pasivažinėti troleibusu, pasidalyti įspūdžiais su draugais
ir pranešti apie tai socialiniame tinkle.
Visomis kitomis dienomis kauniečiai būtų labai dėkingi Kauno valdžiai,
jeigu mieste atsirastų daugiau aikštelių, kuriose pigiai ir patogiai
būtų galima pastatyti automobilį.
„Laikinoji sostinė“
