Vaizdingoje ežero pakrantėje stovintis erdvus sovietmečiu statytas ir anksčiau girininkijai priklausęs pastatas turi unikalią paslaptį – anuomet čia įrengta slėptuvė branduolinio karo atvejui. Du po žeme esančius pastato aukštus „Nugalėtojų akademijos“ bendruomenė išnaudojo įrengdama sandėliavimo patalpas, dušus ir sporto salę, kurią ateityje planuojama dar plėsti.
Išėjusiuosius primena nuotraukos
Vos įžengus į erdvų prieangį į akis krinta dvi sienos, ant kurių sukabinta keli šimtai sertifikatų su nuotraukomis. Tiesa, ne visi jie liudija apie sėkmingą pasveikimą nuo priklausomybės, čia kabo ir tų nuotraukos, kurie programos nebaigė ir grįžo prie senų įpročių. Juodomis juostelėmis pažymėtos fotografijos anapilin išėjusių pacientų.
„Šis jaunas vaikinas mirė praėjus 8 valandoms po to, kai paliko mūsų bendruomenę, jis rastas perdozavęs“, – į vieną iš fotografijų parodė bendruomenės įkūrėjas Linas Gasiliauskas ir pridūrė, kad toks drąsus žingsnis – viešinti tiek programą baigusių pacientų, tiek mirusiųjų nuotraukas yra svarbus priminimas visiems bendruomenės nariams: – Šias nuotraukas, kai kurias su juodomis juostelėmis, sukabinau tam, kad aš ir mano darbuotojai kasdien pro jas eidami pagalvotume, ar viską padarėme, kad juodų juostelių būtų kuo mažiau... Jas taip pat kasdien mato pacientai. Žinoma, labai džiugina, kai galima ant sienos kabinti sertifikatą, pažymintį, kad žmogus sėkmingai baigė programą.“
Naujienų portalo lrytas.lt žurnalistus bendruomenėje apsilankyti pakvietęs L.Gasiliauskas pasiūlė atvykti ankstų rytą ir dalyvauti vadinamajame ryto rate, kai visa bendruomenė aptaria ne tik vakarykščią dieną ir planuoja naujos dienos darbus, bet ir pasidalija rūpesčiais, nuoskaudomis.
Toks atviras ir net savotiškai tiesmukas pokalbis sunkiai įsivaizduojamas daugelyje šeimų, o čia apie 30 svetimų žmonių – bendruomenės gyventojai ir personalas. – tokiu būdu narsto tiek mažas, tiek sunkiai įveikiamas problemas.
Kaip iš tiesų atrodo gyvenimas „Nugalėtojų akademijoje“, lrytas.lt kalbėjosi su bendruomenės vadovu L.Gasiliausku.
– Dalyvaujant vadinamajame ryto rate nustebino, kaip kruopščiai ir smulkiai planuojami darbai, regis, dienotvarkė aptariama iki menkiausių smulkmenų...
– Bendruomenėje turime griežtą hierarchiją. Renkamas bendruomenės prezidentas. Tai daroma slaptu balsavimu. Prezidentas išrenkamas dviejų mėnesių kadencijai, kuri gali būti pratęsta. Tęsiama tik tai atvejais, kai neturime brandaus žmogaus pakeisti esamam prezidentui.
Yra namo šeimininkas, kuris rūpinasi kasdieniais darbais, jo nurodomai privalomi ir vykdomi, tik po to svarstomi. Visi darbai peržvelgiami ir styguojami iš vakaro. Paskiriamas už tai atsakingas žmogus, kuris stebi situaciją bendruomenėje, vertina prioritetus, paskirsto, kas už ką bus atsakingas. Stengiamės, kad bendruomenėje būtų maksimali demokratija, tačiau ji privalo būti stebima ir valdoma, kad tam tikrais atvejais nevirstų į anarchiją.
– Kaip atrodo paprasta diena bendruomenėje?
– Dienotvarkė labai griežta ir skaičiuojama minutėmis. Bendruomenėje negalimas pasakymas „aš pavėlavau tik penkias minutes“. Viskas paprasta: „aš pavėlavau“ arba „aš nepavėlavau“. Bendruomenės nariai keliasi septintą ryto. Už visų pažadinimą atsakingas namo šeimininkas, kuris pereina per kambarius ir pasako „labas rytas“. Paskui organizuojama rytinė mankšta, vasaros metu – trijų kilometrų kroso bėgimas. Kas negali bėgti, eina sparčiu žingsniu. Po jo – kambarių tvarkymas. Pusę devynių bendruomenė renkasi pusryčių, po jų – ryto ratas.
Vėliau tvarkomos visos bendrosios patalpos, padalijami darbai. Kiekvieną rytą namas iššveičiamas, o penktadieniais organizuojamas generalinis tvarkymas, kai atitraukiami visi baldai, valomi kilimai ir pan.
Nuo antros iki trečios valandos yra pietūs, po jų – laisvas laikas, vyksta paskaita, organizuojamos individualios konsultacijos su psichologais ir socialiniais darbuotojais. Apie penktą valandą visi bendruomenės nariai sportuoja, o vėliau užsiima asmenine terapija – vykdo iš psichologų gautas užduotis. Vėliau vakarienė, laisvas laikas ir vienuoliktą valandą gesinamos šviesos.
Žinoma, kartais daroma mažų išimčių: jei žmogų kankina nemiga, jis turi teisę užsidegti naktinę lemputę ir paskaityti knygą ar išeiti parūkyti. Rūkyti galima griežtai tik po vieną. Jei tuo metu lauke kas nors rūko, būtina grįžti į savo kambarį ir palaukti, kol bus galima išeiti.
– Stebint ryto ratą susidarė vaizdas, kad bendruomenėje visi apie visus viską žino, nes aptariami ir labai asmeniški dalykai.
– Didžiąja dalimi – taip. Dažnai ne viskas pasakoma, bet žinoma tikrai viskas. Tokiame name, nors jis ir didelis, pasislėpti negalima, o juo labiau nuo savo kambario draugo. Gana dažnai vykdoma tam tikra rotacija – keičiami žmonės. Taip daroma dėl pačių bendruomenės narių.
– Bendruomenė sprendžia, regis, net tokius asmeniškus dalykus, ar gali žmogus apsilankyti pas gydytoją.
– Į žmogaus situaciją stengiamės atsižvelgti geranoriškai ir padėti, tačiau jei žmogus principingai nesutinka su bendruomenės sprendimu, jis gali kaip laisvu pasirinkimu atėjęs taip ir išeiti. Jei žmogus nesugebėjo savarankiškai išspręsti problemų ir kreipėsi pagalbos į bendruomenę, tai ir turėtų leisti bendruomenei spręsti jo problemas.
– Išgirdus apie bendruomenėje galiojančias taisykles kyla minčių, kad net ir priklausomybės neturinčiam žmogui įprasti prie šios tvarkos būtų nelengva, o ką jau kalbėti apie žmones, kurie turi įveikti dideles problemas.
– Į bendruomenę ateina labai įvairių žmonių: iš šeimų, kur abu tėvai turi aukštąjį išsilavinimą ar yra Seimo nariai, bet būna ir tokių, kurie iš viso neturi šeimos ir, galima sakyti, užaugo šuns būdoje. Beje, tokio atvejo irgi būta. Tai žmonės, turintys labai įvairios socialinės patirties.
Dėl to pirmas dvi savaites žmogui skiriamas bandomasis laikotarpis ir skiriamas globėjas, kuris atsako už visus pažeidimus. Ne tik atsako, bet ir atidirba už paskirtas nuobaudas. Kitaip tariant, savaitgalį tavo globėjas, užuot ėjęs žvejoti, kasa griovį, o padėti jam negalima. Stovi šalia ir stebi, kaip už tai atidirbama. Tai labai žmones stimuliuoja ir verčia laikytis bendruomenės taisyklių. Tikrojo priėmimo į bendruomenę metu globėjo balsas yra lemiamas, ar naujokas bus priimtas į bendruomenę.
Pirmoji reabilitacijos fazė – nekontaktinė, tai reiškia, kad jokių telefonų, laiškų ar artimųjų. Visas bendravimas vyksta per darbuotojus ar aukštesnės fazės pacientus. Tuo metu gana atlaidžiai žiūrima į nusižengimus, žinoma, jei jie yra nesistemiški. Už nusižengimus gali būti skiriama pora valandų, savaitgalis ar visa savaitė darbų. Už viršytą nuobaudų limitą žmogus gali būti šalinamas iš bendruomenės. Tai sprendžia pati bendruomenę.
– Kokius darbus turite omenyje?
– Mūsų bendruomenė nėra aptverta tvora ir iš šalia augančio miško darome parką – kelmų miške daug, yra ką kasti. Kai prieš ketverius metus čia įsikūrėme, aplink plytėjo neįžengiami kemsynai, o dabar atsivėrė graži ežero pakrantė. Bendruomenės nariai taip pat savarankiškai apsirūpina malkomis, o štai netinkamai savaitę šeimininkaujant virtuvėje tas darbas gali būti neįskaitytas ir teks virtuvėje praleisti dar vieną savaitę.
– Ar gali bendruomenės narius lankyti artimieji?
– Pirmoji fazė, kaip ir minėjau, nekontaktinė, antroje fazėje bendruomenės narys, gavęs leidimą ir informavęs, su kuo ir apie ką kalbėsis, gali susitikti su artimaisiais. Tokie pokalbiai iš perklausomi ir žmonės tai žino. Taip pat yra su laiškais: administracija sprendžia, ar laišką žmogui perduoti. Tokių priemonių turime imtis, kad nebūtų susirašinėjama su įkalinimo įstaigomis ar patys laiškai nebūtų smerkiamojo pobūdžio. Pasitaiko atvejų, kad, užuot palikę žmogų sveikimo proceso metu, artimieji jį užverčia laiškais, kuriuose lieja nuoskaudas, koks šis buvęs bjaurus ir blogas.
Kai artimieji atvyksta į susitikimą, jame dalyvauja darbuotojas arba vienas iš pacientų. Jei matome, kad pokalbis gali būti nekonstruktyvus, imamės priemonių. Visos mūsų bendruomenės taisyklės buvo kuriamos iš praktikos, įvertinant padarytas klaidas ar kartais net labai skaudžias pasekmes.
Turime įrengtus svečių kambarius, bendruomenės narius lankantys artimieji gali likti nakvoti. Trečioje reabilitacijos fazėje patys pacientai gali savaitgaliais išvykti į namus.
– Kas iš tiesų yra ryto rato metu minėta 24 valandų taisyklė?
– Bet kuris bendruomenės gyventojas, nusprendęs išeiti iš bendruomenės, privalo paskutines 24 valandas nedalyvaudamas bendruomenės dienotvarkėje apsilankyti dviejose konsultacijose, o visas kitas laikas yra laisvas. Ši taisyklė taikoma todėl, kad nebūtų priimami spontaniški sprendimai. Jei 24 valandų vėl prašoma, bet neišeinama iš bendruomenės, kad tuo nebūtų piktnaudžiaujama, reikia atidirbti. Trečia kartą 24 valandas skiria pati bendruomenė arba ne.
– Bendruomenės nariai rašo dienoraščius – ar tai privaloma?
– Taip, jų rašymas yra privalomas, tai svarbi terapinio darbo dalis, leidžianti žmogui stebėti nuotaikų kaitą. Dienoraščiai nėra niekaip cenzūruojami, bet domimasi jų bendru turiniu, ir žmogus tai daro sąžiningai.
– Dirbate su žmonėmis, kurie linkę manipuliuoti, meluoti, kaip tai atlaikote psichologiškai?
– Jei jūs sugalvotumėte man pameluoti, gal net ir pavyktų, nors jau 25 metus dirbu su tokiais pacientais, kuriems tai pavyksta retai. Bet manipuliuoti dar 20 žmonių, kurie nuėję tokį pat kelią, kurie turi po penkiolika teistumų ir 10–15 metų atlikę realias laisvės atėmimo bausmes, vargu ar įmanoma, tokie žmonės greitai perpranta, kada bandoma jiems dumti akis.
– Bendruomenė turi daugybę taisyklių, papasakokite apie jas daugiau.
– Bendruomenė privalo laikytis 280 taisyklių, kurias jos nariai moka atmintinai. Visos mūsų taisyklės susijusiomis su realiomis gyvenimiškomis situacijomis.
Viena jų – griežtai ribojame išlaidų sumą, nes vienam ir 500 eurų jokie pinigai, o kitas neturi už ką nusipirkti cigarečių. Kartą sužinojau, kad virtuvės šeimininkas, kad nereikėtų gaminti pietų, užsakinėja picas. Jis laimingas, jam dirbti nereikia. Nuo tada atsirado taisyklė, kad vienas gyventojas negali išleisti daugiau nei 45 eurų per mėnesį, į šią sumą neskaičiuojamos cigaretės. Jei žmogus nori įsigyti kokį nors didesnį daiktą – naujus batus, megztuką, jis prašo bendruomenės leidimo, bendruomenė balsuoja.
Kita pamoka, kai mergaitė išvykdama į miestą prieš tai susikambino su draugais ir vienos kavinės tualete jos laukė draugas su švirkštu. Ji pavartojo, o vienas iš bendriuomenės gyventojų sužinojo, kad ji vartoja, ir vertė ją lytiškai santykiauti. Po kurio laiko mergina, negalėdama taikstytis su tokiu teroru, iš bendruomenės išėjo. Kai tik susižinojome, kas įvyko, vaikinas taip pat buvo pašalintas. Mergina po mėnesio rasta laiptinėje perdozavusi. Nuo tada įvesta bendruomenėje išpažinties valandėlė. Kartą per du mėnesius gyventojai turi teisę išpažinti visas nuodėmes – pavartojimo atvejus, elgesio, už kurį šalinama iš bendruomenės, epizodus. Po šios išpažinties jokie klausimai neužduodami, viskas nurašoma į „nuostolius“ ir toliau žengiama švaria sąžine.
Bendruomenėje draudžiami ir intymūs santykiai, nes susiformavus porai žmonės pamiršta, ko iš tiesų atėjo, jie mato kasdien vienas kitą, kyla pavydo scenų ir pan. Be to, visada silpnesnis išveda stipresnį iš bendruomenės. Jei vienas iš poros nusprendžia palikti bendruomenę, paprastai išeina abu.
Kaip bendruomenės vadovas galiu pašalinti žmogų iš bendruomenės net nekvietęs bendruomenės rato. Informuoju žmogų ir jis per 15 minučių turi susirinkti daiktus. Šalinama už fizinę agresiją, tokių atvejų per 25 metus nepasitaikė nė karto. Buvo keli bandymai kontaktuoti fiziškai, tiesa, tai susiję su mūsų įšventinimu į bendruomenę ir tokiomis pramogomis kaip apsidrapstymas miltais, kiaušinis ant galvos, apliejimas vandeniu. Kai amerikiečiui bandė ant galvos sudaužyti kiaušinį, jis pabandė mostelėti kumščiu. Žmogus nesuprato mūsų tradicijos, paaiškinus situacija pasikeitė, kitu atveju už tokį elgesį iš bendruomenės būtų šalinamos abi pusės. Nesigilinsime, kas pradėjo, kas pabaigė, ir nesiaiškinsime priežasčių. Bendruomenėje privalo būti saugi atmosfera. Taip pat būtų šalinama iš bendruomenės už daiktų vagystę ir už bet kokį psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą arba žinojimą, kad pavartojo kitas, ir neinformavimą.
Kai bendruomenės nariai sugrįžta iš visų išvykų, jie turi prisistatyti darbuotojui, kuris turi įvertinti, ar nebuvo vartojamos kokios nors medžiagos, jei kyla abejonių – naudojamas alkotesteris, atliekami specialūs testai. Kartais testai atliekami profilaktiškai, atsitiktinai pasirinktiems bendruomenės nariams.
– Bet juk pasitaiko atvejų, kad buvę nariai grįžta į bendruomenę?
– Grįžta pašalinti iš bendruomenės arba po poros dienų grįžta tie, kurie išėjo patys, nes pamato, kad jų gyvenimo planas, kokį bandė piešti, nelabai veikia ir buvo visiškai mistinis: niekas tokio žmogaus nelaukia, tėvai už tai, kad jis išėjo iš bendruomenės, pakeičia spynas ir išvaro į gatvę, darbo nėra, o jei dar išėję ir pavartoja... Būna, kad žmonės sėkmingai baigia reabilitacijos kursą iš antro ar trečio karto.
Laukiame visų tų, kurie gavo programos baigimo sertifikatus, jie gali čia atvažiuoti vasarą su šeimomis, palapinėmis. Pastarąjį kartą čia suskaičiavau 18 automobilių ir 3 vežimėlius.
