Paminklo iniciatorė Alva Sidaravičienė ir graudinosi, ir džiaugėsi, jog jos bendražygiai sugrįžo į gimnaziją.
Už Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lėšas paminklą sukūrė skulptorius Jonas Jagėla, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiaus kavalierius.
Trijose akmens plokštėse yra iškaltos 39-ios žuvusių gimnazistų pavardės bei jų slapyvardžiai.
Žuvusių jaunuolių biografijas surinko ir gimnazijos muziejui perdavė ano laikmečio liudininkė, partizanų ryšininkė, Laisvės kovų sąjūdžio narė A. Sidaravičienė.
Ji į Intos lagerius aštuoneriems metams buvo ištremta sulaukusi vos 17-os.
A.Sidaravičienė akcentavo, jog šis paminklas yra skirtas tiems gimnazistams, kurie nesulaužė partizano priesaikos „Nepasiduoti ir kitų neišduoti“.
Išdavystės ženklu buvo pažymėti ne tik kai kurie kankinimų neištvėrę gimnazistai, bet ir susidorojimo pabūgę brandaus amžiaus žmonės.
Buvęs Rygiškių Jono gimnazijos auklėtinis Algimantas Jakimavičius, su keliais bendramoksliais atsidūręs tremtyje, tik Atgimimo laikais gavęs pavartyti savo bylą, su siaubu suprato, jog juos sovietų valstybės saugumui (MGB) išdavė anglų kalbos mokytojas Kostas Kriščiukaitis.
Septyni jaunuoliai 1947-aisiais netoli Marijampolės esančiame Liepynų kaime, šiauduose ant tvarto rašomąja mašinėle spausdino prieš okupacinę valdžią nukreiptą laikraštėlį „Laisvės varpas“.
Tremtį ištvėrę gimnazistai kelis dešimtmečius svarstė, kas juos išdavė, ir sužinojo tik būdami garbaus amžiaus. Ne visi patikėjo, jog sovietų saugumui juos išdavė mokytojas, kurį gerbė, su kuriuo tais gūdžiais pokario laikais buvo galima gan laisvai pasikalbėti.
A.Jakimavičius, rašydamas atsiminimų knygą „Mano odisėjos“, išleistą 1997-aisiais, susirado buvusį mokytoją K.Kriščiukaitį.
Šis po kelių ilgų ir sunkių pokalbių prisipažino įdavęs savo mokinius, nes antraip būtų nukentėję jo paties artimieji.
Marijampolėje Tauro apygardos partizanų muziejaus ekspozicijoje yra stendai su žuvusių gimnazistų nuotraukomis bei juos išdavusio mokytojo K.Kriščiukaičio laišku, kuriame pedagogas bando pateisinti savo poelgį.
A.Jakimavičius savo atsiminimuose vaizdžiai ir emocingai aprašo savo susitikimus su jau garbaus amžiaus mokytoju, kuris MGB pareigūnams perduodavo savo pokalbius su moksleiviais.
K.Kriščiukaitis mirė prieš dvejus metus.
„Gavau jo išpažintį raštu. Ji man nieko naujo nedavė. Nei niekšą kas tardys, nei teis, nei baus. Jis nubaudė pats save“, – rašo atsiminimų knygoje savo ir artimųjų bei bičiulių tremtį ištvėręs A.Jakimavičius. ˙
