Sigitas Parulskis. Ar kiauliška keikti valstybę

Iš tiesų, ar galima kritikuoti valstybę, jeigu ji mums visiems tokia brangi?

J.Stacevičiaus nuotr.
J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

„Lietuvos rytas“

Dec 5, 2017, 10:41 AM, atnaujinta Dec 5, 2017, 10:42 AM

Pasvarstykime. Akivaizdu, kad yra dvi valstybės: viena – simbolinė, kita – realioji. Vėliava, himnas, istoriniai ir kultūriniai įsijautimai, paradai prie žuvusiųjų kapų – romantinė valstybės versija.

Policija, kariuomenė, saugumo tarnybos, žvalgyba, valdininkai, politikai – aparatas, nuolat kuriantis savęs apsaugojimo barjerus, kad būtų sunkiau pasiekiamas. Tai jau ne poezija, tai tikrasis valstybės mechanizmas.

Šios dvi valstybės formos suaugusios, susipynusios, ir valdžia, kad ir kokia ji būtų, tuo naudojasi. Jeigu kritikuoji valstybę – tyčiojiesi iš šventų dalykų, esi romantikos žudikas, dar blogiau – tėvynės išdavikas.

Holivudo filmuose herojus susiduria su labai rimtais priešais, jie dažniausiai būna labai aukštas pareigas einantys asmenys, o, kitaip tariant, giliai valstybės aparate lindintys žmonės.

Korupcija, sąmokslas, slaptosios tarnybos. Ir herojus ima juos masiškai skersti.

Kokia žinia siunčiama žiūrovui? Kad išsigimusių valstybės institucijų įstatymais neįveiksi, reikia rimtesnių priemonių.

Iš esmės mūsų protėviai sukūrė ją (kalbu apie valstybę kaip modelį), kad ji apsaugotų asmenis ir jų grupes. Bet valstybė pamažu atsikratė įrankio statuso, ėmė save garbinti ir dievinti, ir galiausiai paaiškėjo, kad jos atšaukti arba ką nors keisti nebegalima. Priemonė tapo tikslu.

Mes gimstame, tuokiamės, dauginamės ir mirštame kontroliuojami valstybės.

Taip, tai mūsų saugumo labui ir kt., bet turime pripažinti, kad savo noru esame valstybės įkaitai. Ir tokia dviprasmybė, tokia padėtis be išeities slegia. Norime tvarkos, bet neišvengiamai susitaikome su prievarta.

Konstitucija, įstatymai, direktyvos, nuostatos – mes negalime tiesiogiai bendrauti su valstybe, paprasčiausiai nebesuprantame jos kalbos, mums reikalingi tarpininkai – teisininkai ir žiniasklaida.

Teisininkai brangūs, be to, jų prisireikia kraštutiniais atvejais, kasdieniam bendravimui su valstybe užtenka žiniasklaidos.

Kiek galime pasitikėti žiniasklaida? Jeigu ji užsiima buitiniais kivirčais „kas su kuo miega“ temomis, ar tai reiškia, kad valstybės užkulisiai visiškai skaidrūs? O gal mūsų žurnalistai taip giliai nekapsto, nes neverta, nėra dėl ko rizikuoti? O gal mūsų žiniasklaida įtikinama kitokiais būdais tramdyti savo smalsumą?

Jeigu kyla skandalas, ar iš tiesų skandalo priežastys buvo kaip tik tokios, o ne kitokios? Ar iš tiesų visų kvailiu vadinamas pilietis yra kvailys, o gal tik kai kas nori, kad taip atrodytų?

Užrakintos durys, kambariai, į kuriuos draudžiama įeiti, visuomet kelia klausimus ir kuria chimeras.

Eiliniai piliečiai tingi analizuoti informaciją ir vieną rytą nubudę pamato, kad valdžioje naciai arba komunistai. Arba dar koks nors mėšlas.

Sovietmečiu skaitydami F.Kafką įsivaizdavome, kad jo sukurtas žmogus sraigtelis biurokratijos mašinoje – puiki totalitarizmo iliustracija. Sovietų Sąjunga žlugo, žmogus sraigtelis išliko, nes valstybė gali užsidėti bet kokią kaukę, jos esmė ta pati – tai mechanizmas, o jį aptarnaujančių rankose didelė galia. Ir be reikalo šis mechanizmas per daug mistifikuojamas, nes šlykščiai elgiasi žmonės, bet kokios sistemos mažiausia ląstelė yra žmogus ir tik nuo jo aplaidumo, stropumo ar kvailumo priklauso mūsų gyvenimas ir net likimas.

Holivudo filmų herojus, išžudęs kalnus niekšų, žiūri su ašaromis į Amerikos vėliavą ir klausosi už kadro grojančios didingos muzikos. Žodžiu, romantinė valstybė galiausiai nugali. O ta realioji tėra instrumentas, ir mes vis tikimės, kad ji gerose rankose. Valstybė iš esmės yra gera, tik kartais dėl negerų piliečių sutrinka jos funkcijos.

Taip nori Režisierius, tas, kuris turi galimybę pateikti savo versiją, ir mes ne visada sužinosime, kaipgi yra iš tiesų.

Neseniai vėl klausiausi nemirtingo „Pink Floyd“ kūrinio „Siena“, kurio esmė tokia: baimė, prievarta, skausmas, atskirtis sukuria barjerus tarp mūsų, bet sąmoningi individai ir bendruomenės turėtų nuolat griauti mus skiriančias sienas.

Taigi negalima nuleisti rankų, negalima pasiduoti, kad instrumentas (valstybė ar Dievas) peržengtų savo paskirties ribas. Gerai bent jau neprarasti vilties, kad tai įmanoma.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.