Jos pavyzdžiu iki šiol sėkmingai vadovaujasi galybė rinkėjų, kurie mėgsta niauriai paburnoti, girdi, ką mano balsas pakeis, ko apskritai vargintis, geriau ant sofos pagulėsiu ir špygomis pro langą pabadysiu naivuolius, einančius link balsadėžių.
Jiems daug kas paprieštarautų ir tvirtintų, kaip kad šį savaitgalį savo feisbuko paskyroje parašė politologas M.Jastramskis, – kiekvienas balsas svarbus.
Žinoma, jis turėjo galvoje Liberalų sąjūdžio pirmininko rinkimus, pasibaigusius minimalia – tik vieno balso – E.Gentvilo pergale.
Aišku, politologas kiek paskubėjo, nes netrukus ėmė murmėti kiti kolegos liberalai, girdi, balsavo lyg ir daugiau, nei galėjo, o gal ir mažiau, nei turėjo, žodžiu, netvarka, reikia skaičiuoti iš naujo ir apskritai laimėjo ne tas, kuris turėjo.
Čia jau, manding, naujas paprotys atsiranda – kad ir kaip pasibaigtų kokios varžytuvės, visuomet laimi ne tas.
Ir visai nesvarbu, „Eurovizijos“ konkursantas, paminklas aikštėje arba partijos lyderis. Ne tas, ir viskas.
Todėl šiuos liūdnus pavyzdžius praleisime ir stabtelėsime ties linksmesniu.
Tokiu, kuris iš tikrųjų parodo, jog ne tik kad kiekvienas balsas yra svarbus, kur ten, kai kurie jų – tiesiog kosminės svarbos.
Pavyzdžių, kaip visuomet, toli netenka ieškoti. Pastate, įsikūrusiame sostinės Gedimino pr. 53, jų galima pasirankioti kiekvienai patarlei iliustruoti.
Įsivaizduokit, gyvenimas pastaruoju metu baisiai nesusiklostė. Kažkada sėkmingai besivyniojusi karjera Naujojoje sąjungoje pasuko velniop, nes tiesiog nebeliko pačios sąjungos.
Mūsų vargeta iš paskutiniųjų prisišlieja prie socialdemokratų, nes gal jiems buvo tuo metu užstojęs švelnus mėnulio užtemimas, o gal šiaip koks ūmus kuoktelėjimas, nes kokią naudą jie įžiūrėjo būsimo partijos kolegos asmenyje, dabar net elektra kankinami nepasakytų.
Tada bėdžius šiek tiek pasiardo energetikos tema, kažkokioms komisijoms vadovauja, vėjus kelia, vandenį drumsčia, nors naudos iš to tiek pat, kiek ir Japonijai, kurios draugystei su Lietuva, pasirodo, vadovauja mūsų herojus. Matyt, todėl, kad vienintelis Seime yra „Karatė-do“ klubo narys.
Ir kai jau, atrodo, vargais negalais susitvarkai buitį, pradeda visokie žurnalistai gadinti gyvenimą.
Kodėl, klausinėja jie, tamsta sau palankias įstatymo pataisas kišai, kokiems vėjo ir elektros malūnams sklypus nuomojai, kodėl rusiškas bankas taip mielai skolino tavajam verslui Baltarusijoje?
Argi tai žmonės, tokius klausimus uždavinėjantys? Ne žmonės, o tikri žvėrys.
Ir kai jau atrodo, kad visų šitų žvėriškų raidžių pakanka įrodyti, jog mūsų herojui laikas iš parlamentinės veiklos grįžti atgal vadovauti Lietuvos vaisiams ir daržovėms, kai jau virš galvos tvenkiasi juodi piktų komisijų debesys, štai tuomet ir suvokiame, kad gyvename pasakoje, nes tik ten taip viskas gerai baigiasi.
Nei kas iš naujosios socialdemokratinių atskilėlių frakcijos meta, nei kas Etikos komisijoje svarsto, nei kas rimčiau užsimena apie apkaltas, gal tik iš vieno komiteto išmeta, o kito ilgai neduoda.
O tai dar geriau, nes dirbti mažiau reikės. Ir už ką? Už didelį politinį talentą, parengtus įstatymus?
Baikit, nemanau. Už nežabotą intelektą ir akylas įžvalgas? Vėlgi šiek tiek pasidairius surastume Seime ir sąvaržėlių, kuriomis susegti tie patys įstatymai, tai jos gal net daugiau intelektualių įžvalgų pažertų.
Ne, viskas todėl, kad valdančioji koalicija kybo ne ant plauko, o ant balso.
Ir, va, tada supranti pasakos moralą – kad ir ką prisidirbtum, kad ir kaip išsivoliotum, vis tiek gali ateiti momentas, kai to balso reikės.
Todėl saugokim savo balsus, nes kiekvienas jų svarbus. O kai kurie – svarbių svarbiausi.
