Bijoma prarasti pagarbą
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus vyresnysis patarėjas Egidijus Meilus teigia, kad dažnai sau taikomų taisyklių vaikams nepritaikome.
„Mes turime baimę, kad vaikas žinos savo teises ir bus sunku jį kontroliuoti. Turime didelę baimę prarasti auklėjamąjį autoritetą. Ir todėl prieš vaikus imamės smurto. O dar dažniau baiminamės, kad vaikai mūsų negerbs. Ir prisigalvojame vaikams labai daug taisyklių, kurios dažnai netaikomos suaugusiesiems“, – nelygią, tačiau kasdienybėje įprastą situaciją pasakojo E.Meilus.
Jis tikino, kad dažnas visai pamiršta, kad pagarba yra abipusis santykis. „Kodėl vaikai turi gerbti suaugusįjį, jei jis pats negerbia vaiko“, – klausė vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atstovas.
Jo teigimu, dažnas yra ir mitas, kad vaikai žino savo teises, bet pareigų ne. Vis dėlto bet koks saugusiojo požiūrio neatitinkantis elgesys suprantamas kaip pareigų nevykdymas. „Bet vaikas yra lygiai toks pat žmogus ir turi savo teises kaip ir suaugęs žmogus. Tiesiog jis turi didesnę apsaugą“, – tikino ekspertas.
Jo teigimu, nekaltumo prezumpcija vaikui turi būti garantuojama lygiai taip pat kaip ir suaugusiajam. „Ir neturėtų būti užtikrinama mažesniu mastu ar iš viso neužtikrinama“, – teigė E.Meilus.
Kaltas be kaltės
„Tai kas yra kaltas?“ – konferencijos dalyvių klausė E.Meilus. Jis teigė, kad visuomenė turi bendrą nuomonę, jog vaikas dažniausiai yra kaltas dėl paprasčiausio fakto, kad jis nėra pilnametis.
„Mes dažnai kaltiname vaiką be kaltės ir sakome, kad jis nežino, kad jis neišgirdo, ne tą išgirdo ar suklydo. Vaiko nesėkmė ir prasta savijauta, kiekviena sunki akimirka yra kaltė ar bloga valia. Jeigu vaikas neatliko žeminančio veiksmo, jis taip pat yra kaltas. Visą laiką mes turime tokią išankstinę nuostatą, kad jis kaltas todėl, jog yra vaikas. Mažas ir nieko nesupranta ir kaltas be kaltės“, – sakė ekspertas.
Diagnozė gali tapti nuosprendžiu
Žmogaus teisių komiteto visuomeninis ekspertas-patarėjas ir psichiatras Linas Slušnys atskleidė ir jo požiūriu esminę problemą. Tai vaiko asmeninių problemų viešas įvardijimas ir nesiruošimas jų spręsti.
„Kaip psichiatras jaučiuosi išskirtinėje medikų kategorijoje. Nes žinau vieną dalyką – mūsų diagnozės gali turėti labai rimtą poveikį asmeniui. Gyvenime visuomet keliu klausimą sau – kiek noriu pats tokiu vėzdu būti“, – pasakojo L.Slušnys.
„Viena vertus, medikai turėtų informuoti trečiąsias šalis apie vaiko diagnozę, kad būtų galima suteikti pagalbą. Bet aš pats kartais vengiu informuoti mokymo institucijas“, – sakė L.Slušnys.
Jo teigimu, dažnai vietoj pagalbos susiduriama su tam tikra neigiama nuostata vaiko atžvilgiu. „Iš karto yra diagnozė ir eilinis pilietis supranta, kad tai yra baisi liga. Bet iš tikrųjų tai jie turi suteikti reikiamą pagalbą. Bet vykstantis procesas yra atvirkštinis“, – tikino L.Slušnys.
„Lietuvoje turime fenomeną, kai vaikai mokyklose priskiriami prie sunkius sutrikimus turinčių vaikų. Man ne kartą teko išgirsti, kai sakoma, kad šitas vaikas turi sunkių sutrikimų ir su juo nesusitvarkoma. Bet kai iškeli klausimą, kokį turi sutrikimą, jie negali atsakyti. Bet kodėl niekas nesako, kad turime tam vaikui skirtą pagalbos planą?“ – klausė psichologas ir patikino, kad tokį klausimą, išgirdę pedagogai gerokai sutrinka.
Jis taip pat priduria, kad diagnozės taip lengvai atiduoti į rankas negalima. „Mes net negalime susitvarkyti su etiniais klausimais. Nes jeigu pažiūrėsime į teisinius dalykus, aš joje didelių spragų nematau. Mes tiesiog nesilaikome tarpusavio bendravimo kokybės“, – reziumavo psichologas.
Taip pat sakydamas, kad dažniausiai gauta informacija tėra pagrindas vaikui užklijuoti etiketę ir jį vertinti tik pagal ją.
Jis prašo nenurašyti vaiko. „Tai ne teisinė, o kultūrinė dalis“, – tikino psichologas.
