Varžybos dėl jos tokios atkaklios, jog nejučia imi galvoti, kad ir Trys Karaliai keliavo paskui žvaigždę diena iš dienos, kantriai ir nesustodami tik todėl, kad anksčiau nerado kur priglausti savo dovanų.
Bet, sakykim, jeigu ikikalėdinę nuotaiką sunku išsaugoti nesugadintą, bent išvenkime to paties per pačias šventes.
O susigadinti ją galima įvairiausiais būdais.
Pavyzdžiui, persivalgymo nuodėmė ypač mėgsta lankyti per dvasingas šventes. O jeigu dar ir nedeficitinis biudžetas pažadėtas kitąmet visai šaliai, tai kaip susilaikyti nuo noro visus dvylika patiekalų sušlamšti iki paskutinio trupinio.
Nes juk tai tas metų laikas, kai žmonės galvoja apie tai, ką valgys tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, o ne apie tai, kuo gyvens nuo Naujųjų iki kitų Kalėdų.
Kita rizika – persistengti atkuriant senovines tradicijas. Kad ir tuos pačius Kūčių burtus. Gyvenimas ir taip perpildytas valdžios pažadų, jog bus padaryta taip, nors visi, tiek žadantys, tiek pažadų klausantys, įtaria, kad to tikrai nebus.
Tai kam dar viską komplikuoti varvinant žvakės vašką į vandenį ir tikintis, kad ten pasirodys kontūrai, pranašaujantys ateitį? Arba berti ryžius ir iš jų lyginio skaičiaus tikėtis, kad kitąmet ir antroji pusė bus surasta, ir verslo planai sužaliuos.
Bet sėkmingiausias būdas nepataisomai sudirbti patį šventiškiausią stalą – prie jo kalbėtis apie politiką.
Galima, aišku, surasti ir kitų temų, kurios pravirkdo netgi kūčiukus. Lietuviškas autorinis kinas, amžinai nelaimima „Eurovizija“, kainų ir atlyginimų lenktynės. Tas temas galima ilgai vardyti.
Tačiau jeigu jos ir liūdina, ir nuteikia pažvelgti anapus, bent jau nežaloja santykių ir nesupjudo giminių. Visi gedulingai konstatuoja liūdną padėtį ir darniai eina srėbti kisieliaus.
O su politika viskas kitaip. Ten sunkiausia suvokti, kad, įsivaizduokit, kitas žmogus gali turėti kitokį požiūrį į tai, kaip tvarkomi bendri reikalai.
Ir tas požiūris kartais gali netilpti į paprastą „sugriovė kolūkius“, „visi vagiai“, „tolerastai kosmopolitai“ arba „urviniai tautininkai“ naratyvą.
Dar sunkiau, žinoma, priimti, kad kalbantis reikia ne tik savo požiūrį išsakyti, bet ir svetimą išgirsti.
Tokį, sakykim, nei į tvorą, nei į mietą, nei juolab į saviškį. Ir paklausti savęs: o gal čia visai protingų dalykų nuskambėjo?
Atrodo, ramybės ir susitaikymo šventė – tam pati geriausia proga, bet svaidymąsi požiūriais netrukus gali pakeisti drabstymasis silke. Arba bent taip atrodo stebint viešas erdves.
Laimei, tikrovėje tokie dalykai dažniausiai ir vyksta tik tose erdvėse.
O paprastame gyvenime žmonės nelabai nori rietis. Nusilakstę per visus metus, o dar labiau – per pastarąją savaitę, jie nori tik jaukumo ir kalbėtis apie tai, kas sieja, o ne priešina.
Tai gali būti iš pažiūros labai banalūs dalykai – kas ant stalo skaniau, kas kitąmet keis darbą, gal net butą, o gal ryšis kurti šeimą. Koks buvo oras vakar ir koks bus rytoj. Kodėl kartais taip sunku surasti tai, ko norisi, o suradus supranti, kad nebesinori. Kodėl vaikai neklauso tėvų, o tėvai nepaiso vaikų. Kada buvo ar bus geriau.
Tačiau tie paprasti pokalbiai ir yra tas kuklus buržuazijos žavesys, ant kurio laikosi kasdienis gyvenimas. O ne epochiniai ar paminkliniai dalykai, ties kuriais taip lengva laužyti ne tik ietis, bet ir santykius.
Todėl velniai nematė – jau geriau persivalgyti, jau verčiau persiburti, bet likti prie Kūčių stalo su paprastomis ir suprantamomis temomis. O politiką palikti kitiems metams. Nes niekur, gyvatė, ji nedings ir prie jos vis tiek teks sugrįžti.
Tikintis, žinoma, kad kitąmet mokėsime apie ją kalbėtis bent trupinėliu ramiau ir tyliau.
Nes tam juk ir Kalėdos, kad norisi tikėti netgi menkai teišsipildančiais norais. Kada gi daugiau? To sau ir palinkėkime.
