Čia po šapą sudėta viskas, kas įprasmina dabartinę Lietuvą.
Trinkelės – šimtai, tūkstančiai pilkų plytų. Kaip buko Europos Sąjungos sanglaudos fondų panaudojimo simbolis. Tuštumos, tarsi sparčiausiai Europoje nykstančios tautos, įpaminklintas faktas. Geometriškai suformuotos purvo plynės, idealiai atkartojančios mūsų viešojo bendravimo ir sisteminių patyčių ritualus. O aikštės fone stūkso KGB rūmai – kaip visą šį kafkišką procesą įrėminęs nekintantis dėmuo. Jei ko nors čia ir trūksta, tai tik tos tuščių siluetų sienos, išmūrytos prie Edukologijos universiteto žiedo. Perkelk ją čia, ir šedevras bus užbaigtas.
Bet pala, kodėl man turėtų rūpėti ta aikštė ir visi tie simboliai? Ar jie kaip nors keičia mano gyvenimą? Ko gero, nelabai. Tai kas verčia čiabuvius taip aistringai, ilgai ir nervingai visa tai gromuluoti? Galbūt tai nėra tik dar vienas atsitiktinumas, o veikiau meistriškai perstumta dar viena figūra juodų ir baltų langelių lentoje?
Tiesa, kai kuriems akylesniems piliečiams kilo įtarimų, kad tie aikštės procesai vyksta kažkaip negerai. Kas ir kaip visa tai suvėlė, įaudrino visuomenę, sukūrė papildomą įtampą? Kodėl būtent dabar, kai valdžios koridoriuose vyksta šitiek daug svarbių dalykų? Bet pavieniai balsai paaidėjo ir nutilo, o žaidimas tęsiasi pagal tas pačias taisykles. Uodega toliau vizgina šunį, nes šis taip įpratęs prie tos procedūros, kad jau seniai nieko nepastebi ir nesistebi.
Įdomu tai, kad erzelynė dėl Lukiškių buvo užsukta išsyk po to, kai į viešumą iškilo skandalingi valdančiųjų judesiai sveikatos apsaugos srityje. Skandalas išsikvėpė, interpeliacijų išvengta, nes kalbančios ir rašančios galvos kaklus staiga nusuko į naujo raudono skuduro pusę.
Labai panašiai prieš kurį laiką buvo užglaistytas kitas daug nemalonumų valdantiesiems galėjęs sukelti epizodas, bet lyg burtininko lazdelei mostelėjus ministerijos koridoriuje pasirodė Minedas, ir visi demokratijos sargai net apsalo nuo tokio lengvo grobio, pamiršę viską, kas buvo iki tol. Užkulisiuose tyliai nuskambėjo piktdžiugiškas juokas. Greta, lendroveris, Juozukas, kailiniai, knyga, slaptas (bet visiems žinomas) susitikimas su viešųjų ryšių specialistu. Tai – tik keli epizodai iš R.Karbauskio žygių. Iš esmės niekiniai nutikimai, nuvarvantys kaip vanduo nuo žąsies plunksnų. O žąsis – soti ir sveika. Ko gero, dedanti auksinius kiaušinius tam, kuris ją šitaip išmoningai saugo.
Dabar prasideda naujas ciklas. Vos tik kai kas pradėjo kapstyti giliau ir žiūrėti, kur link veda partijos pirmininko painūs ryšiai, išmestas naujas paketas. Pasirodo, tie žurnalistai ir prodiuseriai galbūt yra vagys, tratinantys visuomeninio transliuotojo pinigus. Vienu šūviu – du zuikiai. Pakirsti pasitikėjimą žiniasklaida. Nukreipti dėmesį į „visuomenei svarbesnius“ klausimus.
Kas ir kodėl visa tai galėtų daryti? Ir kokiu tikslu? Atsakymo reikėtų ieškoti kiek senesniuose dokumentuose, tiksliau Valstybės saugumo departamento 2003 metų ataskaitoje, kuri tapo pagrindu tuomet prezidento poste sėdėjusio R.Pakso apkaltai. Vienas įdomesnių epizodų ten buvo rusų žvalgybinės ryšių su visuomene bendrovės „Almaks“ įtaka esminiams procesams Lietuvoje.
Kaip slopinti kylantį visuomenės nepasitenkinimą dėl tikrai svarbių projektų? Į kokius dirgiklius jautriausiai reaguoja masės ir kaip jas efektyviai valdyti? Kaip paruošti suklastotą informaciją ir pateikti žiniasklaidai, kad efektyviai ją išplatintų savo kanalais? Visa tai buvo smulkiai nagrinėjama jau tais laikais, o ištrūkus socialinių tinklų džinui veikla pasidarė dar efektyvesnė. Kremliaus troliai internetu sugeba tuo pačiu metu toje pačioje JAV miesto aikštėje surengti dviejų viena kitos nekenčiančių grupuočių piketus. Socialinių tinklų burbulai, tradicinės žiniasklaidos krytis ir visuotinis įtarumas – puikiausia terpė dar geriau valdyti mases, tikinčias, kad dabar jos jau turi balsą ir gali ką nors pačios spręsti.
Įvaldžius tokias (elementarias, kaip pasakytų Makiavelis) technologijas neturėtų būti sunku kurstyti ir visos valstybės piliečių nusivylimą savo šalimi bei tikėjimą jos ateitimi.
