Ar įmanoma nekomentuoti?! Panašu, kad prezidentė pamiršo ne tik LR konstitucijos preambulę: “– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę “, bet ir Lietuvos himno žodžius: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia…“
Keisčiausia, kad prezidentė daro tokius pareiškimus žinodama, jog pagrindinis Rusijos vykdomų psichologinio karo operacijų taikinys yra Lietuvos istorija! Noriu tikėti, kad ir Prezidentė ir jos patarėjai ir jos kalbų rašytojai skaito savos žvalgybos institucijų ataskaitas. Bent jau tas kurios spaudoje skelbiamos. Manau cituoti nereikia.
Šiandieniniai istorijos perrašinėjimai vykdomi kaimyninėse valstybėse turi vieną tikslą: tai ideologinis savų visuomenių paruošimas agresijai. Nuolatinis rusiškų…baltarusiškų smegenų plovimas apie „iskonno russkije zemli“ ir „Didžiają Lietuvos kunigaikštystę slavų valstybę“, Lietuvai dovanotą Vilnių ir Klaipėdą yra propagandinio karo leitmotyvas.
Prezidentė, kaip vienas pagrindinių V.Putino vykdomos politikos kritikų, manau, puikiai supranta kokią reikšmę krizėje ir konflikte vaidina simboliai. Ir štai teiginys: „Na koks skirtumas, koks paminklas?“ Prezidente, diskusija vyksta ne apie dekoratyvinį sporto komplekso papuošimą, ne apie fontaną… Kalbame apie mūsų pačių santykį su Žeme , kurioje gyvename, apie Sostinę ir mūsų Istorijos gynimą. Tai mūsų atsakomybė prieš visus tuos vyrus ir moteris kurie gyveno ir mirė tam, kad šiandien mes turėtume savo valstybę.
Aš esu įsitikinęs, kad kaip tik prezidento pareiga suformuoti konkrečią užduotį simboliui konkrečioje vietoje! Tai politinis ir tik politinis uždavinys! Politikas gebantis tai padaryti įeina į istoriją. Prie tokių politikų vardų dedamas priedėlis: statytojas! Palikti tokį atsakingą sprendimą kokiai nors „komisijai“ ar taip vadinamiems „menininkams“ reiškia nusišalinti nuo vadovavimo. Taip tai karinis terminas reiškiantis didžiausią karo vado nusikaltimą. Ar tinka jį naudoti šiuo atveju? Manau, kad taip, nes paminklo Lukiškių aikštėje statyba yra mūsų totalinės gynybos, mūsų apsisprendimo mobilizuotis ir išlikti dalis.
Aš sutinku su prezidente: reikia žiūrėti į priekį! Nesiblaškant į šonus, nesitraukiant...Tačiau taip žvelgti gali tik tada, kai tavo pečius slegia visa istorinė atsakomybė. Tada tau nereikia gręžiotis į praeitį, nes ji visada su tavimi. Todėl Paklauskit, prezidente, ką apie jūsų žodžius pasakys tie kurie už simbolį, kokiu ilgą laiką istorijoje buvo Lietuva atidavė gyvybę: pas Sausio 13 žuvusiuosius, pas Lietuvos partizanus, pas T. Kosciuškos sermėgius vyrus užkapotus Suvorovo kazokų ar pas Zigmą Sierakauską žuvusį aikštėje į kurią siūloma nesigręžioti, nueikit į Rasų kapus, kur abipus kolonos tyliai miega Lietuvos savanoriai ir Želigovskio vyrai... Paklauskit pas juos, koks ženklas, koks simbolis puošė jų mundurus ar vėliavas, paklauskite, koks monumentas atstovauja Lietuvai.
