Apie tai, kokius klausimus lietuviai bandė spręsti Strasbūro teisme, naujienų portalui lrytas.lt pasakojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovė EŽTT Karolina Bubnytė.
– Kalbant apie didelį rezonansą visuomenėje sukėlusias bylas Strasbūro teisme prieš Lietuvą, kokias išskirtumėte 2017 metais?
– Daug dėmesio sulaukė EŽTT sprendimas, priimtas dėl žmonių, nuteistų bausmėmis iki gyvos galvos. Turiu omenyje bylą Matijošaitis prieš Lietuvą. Šios bylos sukeltas rezonansas nėra visai pagrįstas, nes pažeidimas pripažintas gana siaura apimtimi, t. y. kad tokie asmenys neturi veiksmingos gynybos priemonės norėdami turėti vilties, kad kada nors jų bausmė galėtų būti sušvelninta.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad mes dabar juos turime paleisti ar automatiškai švelninti jų visų bausmes. Mes galime nusistatyti savo sąlygas, kokius reikalavimus atitinkantys asmenys galėtų pretenduoti į tokią priemonę. Kalbame apie vienintelį aspektą, kad tokia priemonė būtų apskritai. Prezidento malonė, tokia, kokia taikoma šiandien, visiškai diskrecinė ir niekam neskundžiama, visiškai neatitinka teisingumo procesine prasme. Visuomenėje nuvilnijo žinia, kad tarsi dabar tuos bausme iki gyvos galvos nuteistus asmenis reikėtų paleisti ar švelninti bausmes. Nieko panašaus.
Esame gavę dar vieną grupę bylų, kur Vyriausybė savo poziciją turės pateikti kitais metais. Iš esmės kiekvienas asmuo, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, dabar galėtų kreiptis į Strasbūrą. Tiesa, nežinau, ar jie visi kreipsis, bet dar vieną grupę tokių bylų turime.
Daug dėmesio taip pat sulaukė byla Jankovskis prieš Lietuvą, kur nuteistasis skundėsi, kad neturi prieigos prie interneto. Atgarsio sulaukė ir skaudžią avariją, kurioje žuvo trys vaikai, padariusio Sauliaus Pauliko skundas Strasbūro teismui dėl jo teisės į nekaltumo prezumpciją, tačiau šis skundas buvo atmestas. Žvelgdami į statistiką galime pasidžiaugti, kad bylų, kuriose nustatomi pažeidimai, nėra daug.
– Ar daugėja bylų prieš Lietuvą Strasbūro teisme?
– Kasmet bylų skaičius panašus. Vyriausybei per pastaruosius porą metų perduodama daugiau bylų, pastaruosius 4–5 metus asmenų, skundžiančių Strasbūrui Lietuvą, skaičius nesikeičia – svyruoja apie 400 atvejų per metus. Kadangi pats Strasbūro teismas 2015 metais buvo perkrautas bylomis, atsirado naujų darbo metodų, kad bylos būtų narinėjamos efektyviau. Tai lemia ne tik iškomunikuotų bylų skaičių, bet ir didesnį sprendimų skaičių.
– Ar būna atvejų, kai žmogus, kreipdamasis į Strasbūro teismą, reikalauja ne piniginės kompensacijos, bet nematerialaus žalos atlyginimo?
– Tokių atvejų tikrai pasitaiko. Pirminė konvencijos esmė ir prasmė numato, kad „žmogaus teisių prireikus gali priteisti pareiškėjui teisingą atlyginimą“, o dabar tas „prireikus“ tapo savotiška taisykle. Strasbūro teismas kritikuojamas už tai, kad virto žalų priteisimo įstaiga. Tai ypač aktualu kalbant apie pasikartojančias bylas, kurias teismas komunikuoja Vyriausybei pagal supaprastintą procedūrą. Kalbu apie bylas dėl kalinimo sąlygų, nes iš karto gauname teismo siūlomas kompensacijas ir raginimą tartis taikiai. Vadinasi, mes neteikiame Vyriausybės pozicijos ir teismas priima supaprastintą sprendimą, jei šalys susitartų taikiai, tai būtų pritarta taikiam susitarimui ir būtų išmokėtos kompensacijos.
– Kokias išskirtumėte dažniausiai pasitaikančias bylų prie Lietuvą rūšis?
– Kalbant apie bylas prieš Lietuvą, aiškiai išsiskiria trys grupės. Jau minėti asmenys, kurie nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis iki gyvos galvos, antroji grupė – asmenys, beisiskundžiantys dėl kalinimo sąlygų, o trečioji – nuosavybės bylos dėl valdžios institucijų padarytų klaidų nuosavybės teisių atkūrimo privatizavimo procesuose, kur tokių klaidų taisymo našta teko patiems asmenims.
– Ar kaimyninių šalių piliečiai skundžiasi Strasbūrui dėl panašių priežasčių kaip ir lietuviai?
– Sunku palyginti, nes pas kaimynus latvius šiuo metu yra sutrikęs darbas Strasbūro teismo bylose – jie gavę tik šešias komunikacijas ir palyginti nedaug sprendimų. Akivaizdu, kad dėl tam tikrų vidinių priežasčių su latviškomis bylomis dirbama lėčiau. Nuosavybės bylų latviai neturi ir negali turėti, nes šalyje nebuvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises.
Bylų dėl kalinimo sąlygų Latvijoje taip pat nedaug. Šiandien latviai dažniausiai Strasbūro teismui skundžiasi dėl pernelyg ilgos procesų trukmės, ši problema anksčiau buvo būdinga ir Lietuvai, bet mes esame ją išsprendę. Teismas yra pripažinęs, kad Lietuva turi veiksmingas teisinės gynybos priemones, nes mūsų pačių teismai priteisia žalas už pernelyg ilgą procesą, o ir procesų trukmė Lietuvoje yra viena greičiausių Europoje.
Turime panašių problemų kaip ir kitos buvusios posovietinės valstybės – liustracijos, nuosavybės atkūrimo klausimai. Tokių bylų daug turi Rumunija ir Albanija, kalinimo sąlygos (tokių bylų daugiausia turi Vengrija).
– Ar esama tokių atvejų, kai vienas asmuo kreipiasi į Strasbūro teismą ne vieną kartą ar kelios jo bylos nagrinėjamos vienu metu?
– Tikrai yra. Šiuo metu yra kelios Henriko Daktaro bylos, jis turi laiko ir rašo į Strasbūrą visais įmanomais klausimais: dėl teisingo bylos nagrinėjimo, dėl to, kad jis atlieka įkalinimo iki gyvos galvos bausmę, skundžiasi, kad negali savo lėšomis įsigyti dantų implantų laisvės atėmimo įstaigoje.
Būna ir tokių atvejų, kad viena byla Strasbūro teisme sugeneruoja kitą. Pavyzdžiui, asmenys, kurie yra buvę KGB slapti bendradarbiai, kai buvo nustatytas konvencijos pažeidimas dėl ribojimo įsidarbinti privačiose įstaigose tam tikra apimtimi ir šiuo požiūriu reikėjo pakeisti įstatymą. Lietuva įstatymo nepakeitė, paskui suėjo ribojimo terminas, nes pats ribojimas buvo nustatytas dešimčiai metų. Formaliai Lietuva tą EŽTT sprendimą įvykdė, bet kol jis buvo neįvykdytas, tie patys asmenys kreipėsi į Strasbūro teismą dėl nevykdomo sprendimo ir gavo antrą sprendimą nustatantį pažeidimą – buvo pripažinta, kad mes to sprendimo nevykdėme.
Itin įdomus atvejis yra byla Ramanauskas prieš Lietuvą, kur pareiškėjas buvo prokuroras, išprovokuotas, pasak jo, imti kyšį ir buvo nustatyta, kad tikrai buvo provokacija. Vėliau ir Lietuvos teismai suformulavo tam tikras taisykles, kaip turėtų būti taikomas nusikalstamos veiklos imitavimo modelis, kad nebūtų pažeista teisė į teisingą teismą, kad asmenys nebūtų provokuojami, kur yra riba, kurios negali peržengti agentai provokatoriai. Įsivaizduokite, kaip mes nustebome, kai šiemet vėl gavome komunikaciją Ramanauskas prieš Lietuvą. Šis asmuo jau nedirba prokuratūroje, jis skundžiasi, kad būdamas advokatu vėl buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą. Šis asmuo vėl nuteistas už kyšio davimą, kurį davė dirbdamas advokatu laisvės atėmimo įstaigos pareigūnams, kad vienas asmuo – jo ginamasis – būtų anksčiau paleistas į laisvę. Tai štai yra toks asmuo, kuris labai neatsparus provokacijoms.
– Kokių specifinių skundų pateikiama, net jei jie ir nepasiekia Strasbūro teismo, bet žmonės yra įsitikinę, kad dėl tokių dalykų šiai institucijai galima skųstis?
– Įvardyčiau vieną klasikinį atvejį: labai dažnai žmonės įsivaizduoja, kad galima kreiptis į Strasbūro teismą tuo atveju, jei jiems nepatinka, ką Lietuvos teismai nusprendė jų bylose. Įsivaizduojama, kad kreipiamasi kaip į ketvirtos instancijos teismą, o iš tiesų galima kreiptis tik dėl tų aspektų, kur galima įtarti buvus Žmogaus teisių konvencijos pažeidimų. Apie 97 proc. skundų prieš Lietuvą yra atmetama.
– Kiek gali trukti kreipimasis į Strasbūro teismą ir kiek tai kainuoja?
– Kaina, sakyčiau, yra mažesnė problema nei trukmė. Teisinę pagalbą teikia ir pats Strasbūro teismas, o pirminis kreipimasis gali būti surašomas lietuvių kalba be teisininko pagalbos. Kalbant apie trukmę, yra buvę tokių atvejų, kai pats Strasbūro teismas bylas nagrinėdavo pažeisdamas teisę į trumpiausią įmanomą bylos nagrinėjimą. Bylos trukdavo po dešimtmetį ir ilgiau, bet šiuo metu bylų nagrinėjimo tempas yra pagreitėjęs ir esame turėję ne vieną atvejį, kai byla Vyriausybei perduodama tais pačiais metais ir tais pačiais metais sulaukiama teismo sprendimo. Vadinasi, žmogui bylinėjimasis truko apie porą metų. Stengiamasi išvengti situacijų, kaip anglų posakyje, jog „lėtas teisingumas paneigia patį teisingumą“, jo prasmę, jis pasidaro neaktualus.
Jokių dokumentų nereikia versti į užsienio kalbą, išskyrus patį pozicijos tekstą, ir tai daroma tik po to, kai byla perduodama Vyriausybei ir atsiranda reikalavimas su teismu bendrauti viena iš oficialiųjų kalbų – anglų arba prancūzų. Užsienio kalba turi būti tik procesiniai dokumentai – pozicija ar atsakymas. Jokių priedų versti nereikia. Gaila kartais būna žmonių, kurie prideda išverstus visus Lietuvos teismų dokumentus, kurių vertimas kainavo neabejotinai dideles sumas.
– Lietuviai dažnai įsivaizduoja, kad kreipęsi į Strasbūro teismą gaus įspūdingą kompensaciją. Kokios iš tiesų priteisiamos sumos?
– Sumas, kurias lietuviai prisiteisia Strasbūro teisme, itin išaugino teisės į nuosavybę bylos. Paprastai asmeniui kompensuojama patirta našta, remiantis tam tikrais skaičiavimo principais, kurie paprastai nurodo didesnę sumą nei nominali vertė, nustatyta pagal Vyriausybės patvirtintas metodikas. Priteisiamas sumas taip pat išaugino kalinimo sąlygų bylos, kurios komunikuojamos grupėmis, tad natūralu, kad sumos didėja dėl asmenų skaičiaus.
Dažnai lietuviai reikalauja milijonų, kurių tikrai niekas nesiruošia priteisti, skųsdamiesi Strasbūro teismui žmonės dažnai gerokai pervertina kompensacijos dydį. Atkreipčiau dėmesį, kad toje bausmės iki gyvos galvos byloje šie asmenys negavo jokios kompensacijos, nes pažeidimo pripažinimas laikytas pakankama satisfakcija ir tokių atvejų nėra mažai.
Kalbant apie šių metų kompensacijų sumas, reikia atkreipti dėmesį, kad 2017 m. pateikti skundai dar nėra išnagrinėti Europos žmogaus teisių teisme. 2017 m. EŽTT priimtuose sprendimuose (dėl 16 peticijų, kai kurios iš jų buvo išspręstos sujungtose bylose) nustačius Konvencijos pažeidimus buvo iš viso priteista: 117 592 eurai (turtinė žala 11 580; neturtinė žala 100 800; kaštai – 5212). Taikių susitarimų ir Vyriausybės vienašalių deklaracijų pagrindu 8 bylose priteista: 35 170 eurų, iš viso per 2017 m. priteista 152 762 eurai.
Didžiausios ir mažiausios kompensacijos
Prieš Lietuvą per 2017 m. buvo paduotos 428 peticijos. EŽTT Vyriausybei perdavė 76 naujas bylas, tai yra iki šiol didžiausias naujai perduotų bylų per metus skaičius. Buvo priimti 46 nutarimai (sprendimai) bylose prieš Lietuvą (kai kuriose bylose buvo sujungtos kelios peticijos). 14 bylų nustatyti pažeidimai, vienoje byloje patvirtinti taikūs susitarimai, vienoje byloje patvirtintos Vyriausybės vienašalės deklaracijos. Kitose 30 bylų peticijos paskelbtos nepriimtinomis, išbrauktos iš sąrašo arba priimtas sprendimas, jog Konvencijos garantijos nebuvo pažeistos.
Tam tikrais atvejais EŽTT iš viso nepriteisia žalos atlyginimo, kai nusprendžia, kad Konvencijos pažeidimo nustatymas yra pakankama kompensacija, toks, pvz., sprendimas buvo priimtas byloje Matijošaitis ir kiti prieš Lietuvą, kurioje, nors ir buvo nustatytas kankinimą uždraudžiančio Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas dėl pareiškėjams neužtikrintos galimybės siekti paskirto laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės sušvelninimo, tačiau žalos atlyginimas nebuvo priteistas.
Viena mažiausių neturtinės žalos atlyginimo kompensacijų buvo priteista byloje Puzinas (Nr. 44800/98, 2002-03-14) – 300 eurų dėl Konvencijos 8 str. pažeidimo dėl nuteistųjų korespondencijos cenzūravimo. Pastaraisiais metais vienos mažesnių kompensacijų buvo priteistos byloje Fridman (Nr. 40947/11, 2017-01-24 sprendimas) – 1500 eurų neturtinės žalos atlyginimas dėl Konvencijos 6 str. pažeidimo dėl netinkamo pranešimo apie civilinės bylos nagrinėjimą apeliaciniame teisme ir išnagrinėjimo bylos nedalyvaujant pareiškėjui. Pareiškėjui taip pat buvo priteistas 1200 eurų kaštų atlyginimas. Taip pat byloje Žilinskienė (Nr. 57675/09, 2015-12-01) – 2500 eurų neturtinės žalos atlyginimui dėl tinkamos kompensacijos atėmus sklypą dėl valstybės institucijų klaidų nuosavybės teisių atkūrimo procese, pareiškėjai taip pat priteistas 405 eurų atlyginimas kaštams padengti.
L. byloje (Nr. 27527/03, 2007-09-11 sprendimas dėl neužtikrintos teisės keisti lytį) 40 000 eurų turtinės žalos atlyginimui ir 5000 neturtinės žalos atlyginimui;
bylose dėl teisės į gyvybę pažeidimų pareiškėjams priteistas 30 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas – bylos Juozaitienė ir Bikulčius (Nr. 70659/01, 74371/01, 2008-04-24 sprendimas); Česnulevičius (Nr. 13462/06, 2012-01-10 sprendimas – pareiškėjui taip pat buvo priteista 2015 eurų turtinei žalai ir 770 eurų kaštams atlyginti);
bylose dėl nuosavybės teisių pažeidimo turtinės žalos atlyginimui buvo priteista: JGK Statyba – 70 000 eurų (Nr. 3330/12, 2015-01-27 sprendimas dėl 41 str. – pareiškėjai įmonei taip pat priteista 10 000 eurų bylinėjimosi kaštams atlyginti); Noreikienė ir Noreika – 86 596,39 euro (Nr. 17285/08, 2016-10-04 sprendimas dėl taikaus susitarimo – pareiškėjams taip pat įsipareigota atlyginti 8000 eurų neturtinei žalai ir 700 eurų kaštams atlyginti).
