sistemos, kurios dalimi jie patys yra, ateitimi, nors 14 metų ES
sudėtyje neturėtų jau virsti inercija ir abejingumu.
Tiesą sakant, ir kitose ES narėse ne ką kitaip. Eilinių žmonių
dalyvavimas Europos politikoje, kaip pažymi ne vienas analitikas,
apsiriboja referendumais, o dažniausiai - tik rinkimais.
Kartais priverčia suklusti staiga iš politikos paraščių ištrūkę
euroskeptikai, bet po daugiau ar mažiau pakenčiamo balsavimo rezultato
vėl aprimstama.
Savaime suprantama, didžiausias paskatinimas atsakyti į klausimą, kur
link žengiame, yra ekonominės krizės. Tačiau ir po 2008 m. sujudimas
dėl reikalingų ES reformų buvo neadekvatus iššūkiui.
2013 m. Europos Komisija paskatino visuomenės debatus su politikais dėl
ES ateities. Tuometis Europos Komisijos pirmininkas J.M.Barroso apie
tai tiesiogiai žiniasklaidai kalbėjo savo metiniame pranešime.
Vėlesnė apklausa parodė, kad mažai kas girdėjo, kas buvo sakoma, o kas
klausėsi, beveik nieko neįsiminė ir net negalėjo prisiminti Komisijos
pirmininko pavardės. O ką jau kalbėti apie ES institucijas ir jų
funkcijas?
Įtariu, kad retas politikas jų nepainioja. Į atmintį įstrigo, kad buvęs
Europos Tarybos prezidentas Hermanas Van Rompuy (2009-2014) rašė
eilėraščius, japoniškus haiku ir apie politiką.
Atrodė, prasidėjus „Brexit“ jau tikrai pakils susijaudinimo dėl ES
ateities banga. Tiesa, šiek tiek pabangavo, bet ES visuomenė, ko gero,
nusprendusi, jog W.Churchillis kadaise buvo teisus, kad britai yra
savarankiškai vaikštantis katinas, apsiramino.
Milžinišką žemyną su 500 milijonų gyventojų ne taip lengva išjudinti ir
juolab pagąsdinti artėjančiais iššūkiais.
Tačiau nerimo, kas laukia ES ateityje, nervas kirba ir kasmet vis labiau
juntamas. Susirūpinimo neslepia ir ES institucijų vadovai, nors žinomų
politikų samprotavimai apie dabartinę ES situaciją ir ateitį skamba
keistai.
Jų manymu, ES trūksta aiškios lyderystės ir lyderių. Taip yra sakiusi
ir prezidentė D.Grybauskaitė. Mano manymu, ES trūksta ne viešųjų ryšių
technologijomis sukurpto lyderio, o išsamiau apmąstyto ateities projekto
ir reformų plano.
ES didingai plaukia politine jūra, bet kadaise „Titanikas“ taip pat
atrodė įspūdingas ir nepažeidžiamas, o žmonės viduje jautėsi saugūs ir
laimingi.
Apie ES artėjančias grėsmes, jei nebus imtasi reformų, perspėja daug
rimtų tyrinėtojų. Vienas jų - ne tik akademinėje erdvėje žinomas
analitikas Anthony Giddensas, 2014 m. išleidęs į daugelį kalbų išverstą
studiją „Neramus ir galingas kontinentas. Kokia Europos ateitis?“
Pats autorius yra ES patriotas, tačiau nežiūrintis į ją nieko aplinkui
nebematančiomis įsimylėjėlio akimis. Jo manymu, jeigu ES nenori
„išsivaikščioti“, ji turi tapti federacija.
Tai esąs vienintelis logiškas ES raidos kelias. Todėl problema yra ne
federalizmo idėja, bet kokio tipo federacija ES reikalinga ir kaip ją
įgyvendinti, kai pati ES vis mažiau populiari.
„Naują ES sistemą reikėtų realizuoti „santūraus federalizmo“ būdu, -
siūlo A.Giddensas. - Labiau įsakmi jo forma būtų politiškai
neįgyvendinama ir gal visiškai nereikalinga.“
Savaime suprantama, naują formą, nors ir „santūrią“, lydės ir naujas
narių valstybinių įgaliojimų savanoriškas persiskirstymas. Pirmas
žingsnis į tokio tipo federaciją jau yra žengtas - euro įvedimas.
Vienos valiutos palaikymas, autoriaus nuomone, reiškia bankų sąjungos
steigimą ir euro zonos valstybių sutikimą perduoti savo finansinius
įgaliojimus ekonomikos valdymo organams.
Dabartinė ES valdymo sistema, A.Giddenso įsitikinimu, yra neefektyvi,
neatitinkanti raidos dinamikos ir net nedemokratiška, nes svarbiausi
sprendimai priimami užkulisiuose, vadovaujant A.Merkel, Europos
centriniam bankui ir Tarptautiniam valiutos fondui.
Reformos būtinos visose srityse, bet pirmiausia valdymo.
„Geriausias atspirties taškas - vadovaujančios instancijos“, - rašoma
knygoje.
Man, kaip ir daugeliui kitų, pasisakiusių šiuo klausimu, tai reiškia
tiesioginius Europos prezidento rinkimus.
Europos Taryba esą turėtų virsti Senatu, proporcingai atstovaujančiu
visoms narėms, o Europos Komisija - vykdomuoju organu.
Šiuo metu menką įtaką turinčiam Europarlamentui reikėtų kur kas didesnių
įgaliojimų, o euro zonos narėms būtų naudinga įsteigti savo parlamentą.
Žinoma, euro zonos valstybės ir bus federacijos narės. O koks bus
federacijos santykis su savų valiutų ES narėmis? Atsakymas: pagarbus,
bet tik joms peršokus užkeltą kartelę, lygiavertis.
Daug dėmesio A.Giddensas skiria naujosioms technologijoms, skaitmeninei
revoliucijai, kurios gamybą suartins su paslaugų sfera, atgyvenusią
socialinę valstybę pakeis socialiniu investavimu, sužlugusį
multikultūrizmą - interkultūra, religines atskirtis - dialogu ir t.t.
O kas knygoje sakoma apie tuos, kurie baiminasi „Briuselio rankos“ ir
išgyvena dėl savo šalių identiteto?
A.Giddensas įsitikinęs, kad naujųjų technologijų komunikacinė
revoliucija laikui bėgant pakeis požiūrį ir į tai. O mažoms valstybėms
visiškai nereikėtų bijoti ištirpti.
Būdamos galingoje sistemoje jos turėtų kur kas daugiau galimybių
reikštis ir būti pastebimos pasaulyje negu likusios vienos.
Toks yra įtakingo tyrėjo, pripažinto britų sociologo požiūris į ES
ateitį. Yra ir kitokių. O ką šia tema mano būsimi kandidatai į
Lietuvos prezidento postą? Būtinai viešai paklausiu.
