Galbūt tai netgi surežisavo kokio nors užkulisių režisieriaus ranka?!
Būtent tokia buvo vyraujanti reakcija į vieną trankiausių šios savaitės naujienų – Jungtinių Valstijų kalėjime atsidūrė garsiausioji šalies bėglė N.Venckienė, o tenykštė teisėsauga įsuko jos grąžinimo Lietuvos teisingumui smagračius.
Žinoma, buvo visiškai akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks, – taigi jau gerokai primiršta violetinė Garliavos istorija vėl sugrįš.
Tačiau ar ji sugrįš ant tokių pat arba bent panašaus dydžio masinės psichozės bei isterijos bangų, kels tokį pat triukšmą ir taip pat įtrauks ir supriešins visuomenę kaip prieš dešimtmetį ar penkerius metus?
Nuo to priklauso ir atsakymas į eiline sąmokslo teorija kvepiantį klausimą – ar serialas „Tetos sugrįžimas“ kažkieno sugrąžintas į eterį vien tam, kad užgožtų kitus ar parengtų tinkamą dirvą kokiam nors kitam procesui.
Pirmiausia visiškai neaišku tai, kada N.Venckienė iš tiesų grįš į Lietuvą.
Aiškiau tik tai, jog tai tikrai neįvyks poryt ar kitą mėnesį, o visas procesas JAV gali trukti ne vienus metus.
Tai pabrėžė ir Lietuvos prokurorai, kurie priminė, kad kitas garsus bėglys G.Petrikas iš JAV pagal oficialią procedūrą į Lietuvą keliavo net trejus metus.
N.Venckienės atveju net ir treji metai gali būti ne riba.
Kita vertus, akivaizdu, jog bet koks šios bėglės ir visos Garliavos istorijos grįžimas į Lietuvos viešąją erdvę nemalonus kai kuriems politiniams veikėjams, tarp jų – ir aukščiausiems. Pirmiausia – pačiai prezidentei D.Grybauskaitei.
Mat, kad ir kaip ji dabar suktųsi ir elgtųsi, vaizduodama pagrindinę įstatymo viršenybės bei teisinės valstybės garantą šioje istorijoje, daug kas puikiai prisimena, koks jos elgesys tuomet buvo iš tikrųjų.
Juk nuo pat pradžių ji ne tiktai ilgai delsė stebėdama, kurią pusę – valstybės institucijų ar agresyvios minios – palaikyti, bet ir pradėjo flirtuoti su N.Venckiene.
Iš jos teisėjo mantiją D.Grybauskaitė, kuri neva itin principingai ir griežtai prižiūri visą prezidentui priskirtą teismų sistemą, atėmė tiktai jai prieš įžengiant į Seimą.
Valstybės vadovė į valstybės pusę stojo tik tada, kai jau buvo visiškai akivaizdu, jog violetinė minia išsikvepia ir nebekels grėsmės jos reitingams.
Žinia apie Čikagoje sulaikytą N.Venckienę prislopino Lietuvoje nugriaudėjusį skandalą, kai teisėsaugos pareigūnai surengė dar vieną šou – šį kartą Santaros klinikose.
Tarp sulaikytųjų buvo atsidūręs ir šių klinikų vadovas akademikas K.Strupas.
Nors Lietuvoje tai nieko nebestebina, vis dėlto vėl privertė susimąstyti, kokioje valstybėje gyvename ir ar galima taip beatodairiškai be jokio teismo viešai žlugdyti talentingus žmones.
Šis atvejis ir iš už Atlanto atskriejusi naujiena apie prieš dešimtmetį prasidėjusią violetinę istoriją buvo ne vienintelis priminimas apie tai, kad visa valstybė neretai tampa jos vadovės prieštaringo, asmeniniais išskaičiavimais ir emocijomis grįsto elgesio įkaite.
Lietuvai švenčiant valstybės atkūrimo šimtmetį prezidentė D.Grybauskaitė savo patarėjų lūpomis ir vėl viešai didžiavosi, jog yra „su tauta“, nes nerengia jokių masinių pobūvių aukštuomenei, kokie anksčiau vykdavo tokiomis progomis.
Be to, prezidentė itin stengėsi, kad ji pati, o ne kiti aukščiausi šalies pareigūnai – ypač premjeras S.Skvernelis – būtų žiniasklaidos ir aukštųjų užsienio svečių dėmesio centre.
Vienas pastarųjų buvo ir Lenkijos prezidentas A.Duda, kuris ir savo vizitu, ir kalbomis tarsi signalizavo, jog Lietuvos ir Lenkijos santykiai žengia į naują atšilimo etapą.
Ne mažiau, o gal net ir labiau uoliai tai stengėsi rodyti ir šalia buvusi D.Grybauskaitė, kuri net paskelbė, jog Lietuva stos į Lenkijos bei jos dabartinės valdžios pusę tuo atveju, jei Europos Sąjunga nuspręs imtis kokių nors sankcijų prieš Lenkiją dėl demokratijos pažeidimų.
Vienu atveju stoti į ES ir tarptautinės teisės pusę, Jungtinėse Tautos balsuojant prieš JAV prezidento D.Trumpo sprendimą paskelbti Jeruzalę Izraelio sostine, o kitu atveju grasinti tai pačiai Europos Sąjungai kartu su Vengrijos radikaliais valdančiaisiais ginti Lenkijos valdžią.
Nenuoseklumas ir blaškymasis. Tai iš esmės tinka apibūdinti visą Lietuvos užsienio politiką prezidentės D.Grybauskaitės valdymo metais.
Be to, tikrasis dabartinio galimo Lietuvos ir Lenkijos santykių atšilimo autorius, pralaužęs ledus, yra premjeras S.Skvernelis.
Maža to – D.Grybauskaitė visuomet stovėjo nuošalėje ir net stabdė politinius procesus tais atvejais, kai jos iniciatyvos išties reikėdavo ir ji galėjo turėti lemiamos reikšmės, kad santykiai su kaimyne atšiltų.
Tiesa, dabartinė Lenkijos valdžia aiškiai parodė, jog jai svarbiausia – vietos lenkų bendruomenės nuomonė ir problemos, o tos bendruomenės neginčijamu lyderiu ji tebelaiko Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderį V.Tomaševskį.
Būtent konfliktų ir mūsų šalies neveiklumo sprendžiant Lietuvos lenkų problemas šiam veikėjui reikia kaip oro.
Šiuo atžvilgiu V.Tomaševskis, kaip ir N.Venckienė, – išties nuoseklus. Skirtingai nei visos valstybės vadovė.
