Sigitas Parulskis. Prestižinis frankenšteinizmas

Žiaurumo tiek daug, jis toks kasdienis, buitinis kaip šiukšlininkai šeštą ryto, jau tapo įprastas, jau net nebesukrečia, nebeapstulbina. Ir net kalbėti apie tai, kad žiaurumas nebestebina, jau banalybė. Uždaužė kastuvu, išžagino ir sudegino automobilio bagažinėje, suspardė ir nudūrė skėčiu į akį...

Sigitas Parulskis<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Sigitas Parulskis<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

„Lietuvos rytas“

Mar 6, 2018, 7:50 AM, atnaujinta Mar 6, 2018, 7:50 AM

Kasdienio žiaurumo nominacijų sąrašas būtų ilgas ir prašmatnus, pranokstantis vaizduotę.

Rašau šiuos žodžius, klausausi, kas mano viduje, ar kas nors suvirpėjo, ar pašiurpo jautrieji paviršiai? Nieko. Turiu sukurti jaudulį, išprovokuoti, susidurti su žiaurumu asmeniškai, kad realiai suvokčiau jo mastą.

Pasaulis – žiauri vieta ir mano jaudulys nieko neišsprendžia.

Žiaurumas įrašytas mūsų prigimtyje, negalime jo ištrinti. Kita vertus, mes apsukrūs ir sugebame iš jo daryti pinigus. Milžiniška žiaurumo pramonė – kinas, televizija, sekso industrijos, narkotikai, ginklai, kai kurios sporto šakos. Visa tai vienaip ar kitaip susiję su žiaurumu, su prievarta, su pažeminimu.

Viena ranka valstybė kovoja su šiomis blogybėmis, kita – jas skatina ir remia. Ar žiaurumo pramonė yra bandymas su juo gyventi, tai yra mėginimas integruoti, civilizuoti kraujo geidžiančius mūsų instinktus, ar atvirkščiai – civilizacija naudojasi žiaurumu, kad gautų iš jo pelno? Greičiausiai ir viena, ir kita.

Kai trenkiu šuniui per sprandą, kad išspjautų apipuvusią atlieką, būnu žiaurus. Būnu bjaurus, kad šuo nesusirgtų, neapsinuodytų. Ar būtų galima žiaurumą pakeisti kuo nors kitu? Tai galėtų būti ilgalaikis mokymas, dresavimas, pratinimas. Bet man trūksta laiko, kantrybės, noro, todėl einu paprasčiausiu keliu – kai neišvengiama, griebiuosi žiaurumo. Nors akivaizdu, kad tas „neišvengiama“ yra išsisukinėjimas ir bandymas pasiteisinti.

Ar gali Lietuvoje atsirasti nauja karta pedagogų, mokytojų ir psichologų, kurie būtų ne abejingi instrukcijų, programų, projektų vykdytojai, o asmenybės? Žmonės, kuriais vaikas tikėtų, kurie savo pavyzdžiu, savo gyvenimu rodytų, kad tiesa, grožis, harmonija yra vertingi dalykai, kad verta jų siekti, verta juos kurti, nes savaime jokios vertybės neegzistuoja, jų reikia mokytis, dėl jų reikia dirbti, už jas kovoti, pirmiausia su savimi pačiu. Reikia kantrybės, laiko, lėšų, reikia noro, didžiulio noro, politinės valios...

Mūsų žavieji frankenšteinai sumanė dar vieną keistenybę – sukurti mokytojo profesijos prestižą. Įdomu, kaip jie sukurs tiek stiprių žmonių, kurie galėtų eiti į mokyklas? Pasiųsime mokytojus į tobulinimo kursus ir jie pasidarys prestižiniai. Kvepia utopija.

O gal pirmiausia reikėtų mūsų politikus, verslininkus ir dar pusę Lietuvos pasiųsti į socialinio ir emocinio raštingumo kursus, – mokytis būti laisviems, nes laisvė be sąmoningumo – silpna vertybė. Profesija savaime nieko nereiškia, svarbiausia – ja užsiimantis žmogus.

Taip, reikia parengti naują mokytojų kartą. O kas juos parengs?

Juk pirmiausia reikėtų rengti tuos, kurie parengs anuos.

Tai sumautas uždaras negandų ratas. Ir apskritai, mano galva, neteisinga paskelbti vieną profesiją prestižine.

Aš norėčiau, kad ir policininko profesija būtų prestižinė, ir medicinos slaugės, ir troleibuso vairuotojo, ir t.t. Noriu, kad kiekvienoje darbo vietoje būtų profesionalas, žmogus, kuriuo galiu pasitikėti, kuris pasitiki savimi, kuris didžiuojasi savo darbu, jaučiasi reikalingas ir padoriai atlyginamas.

Vaikams brukame į galvą, kad jie turi daryti karjerą, įgyti pranašumo, išmokti kalti pinigus, susikurti gerovę ir t.t. Nebūtinai tiesiogiai, jie tai mato savo tėvų gyvenime, visuomenės papročiuose ir įpročiuose. Tiesą sakant, jie mokomi žiaurumo. Ar nebūtų geriau padėti jiems siekti ramybės ir išminties. Užtektų padėti įsisąmoninti, kad svarbiausia šiame pasaulyje ne būti lietuviu, rusu, lenku, ne tapti direktoriumi, aktoriumi ar milijonieriumi, svarbiausia – pačiam mažiau kentėti ir pasistengti nekankinti kitų. Kitaip tariant, kad mes turime teisę, kiek tai įmanoma, išvengti kančios ir pareigą nekankinti kitų.

Matyt, visi diktatoriai, kurie svajoja apie tobulas visuomenes, galiausiai atsiremia į šią problemą ir suvokę, kad tobulumas neįmanomas, spjauna į viską ir imasi represijų. Ir galiausiai pralaimi.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.