ranka atsiranda trafaretinės frazės, daug kartų girdėti apibendrinimai,
iškilus žodynas. Minint Kovo 11-ąją, ir dar atkurtos valstybės
šimtmečio fone, tenka vėl pasinerti vos ne į religinę atlaidų atmosferą.
Iš dalies - tai natūralu ir prasminga, abi datos liudija valstybės
prisikėlimą ir atgimimą. Kita vertus, metams bėgant minėjimai gali
pradėti formalėti ir pavirsti paukščiuku visuomeninių renginių
planuose.
Taip atsitinka, kai reikšmingi ir lemtingi valstybei įvykiai tampa vien
istorijos vadovėlio datomis, kurias valdžios prisimena tik kaip pareigą
paminėti, o visuomenei nebėra aktualios.
Jeigu staiga pats savęs paklausčiau, kuo man reikšminga Vasario 16-oji,
paskubomis, be bendrų žinomų dalykų, ne ką daugiau galėčiau ir atsakyti.
Kiek pagalvojęs pradėčiau aiškinti apie atgimusią nacionalinę savimonę,
lietuvišką kultūrą, kalbą, jos galimybes reikštis, apie savo valstybę,
ne iš šalies primestus valdininkus, savą kariuomenę, patriotizmą ir visa
tai, kuo galiu didžiuotis pasaulyje.
Bet į tai žiūriu jau kaip suinteresuotas ir savo krašto istorija
besidomintis asmuo. O kas Vasario 16-oji buvo ano meto paprastiems
žmonėms, ne tik elitui, politikams? Galbūt panašiai, kaip man dabar,
bet, neabejoju, ir skirtingai. Deja, tai jau istorinių tyrinėjimų
objektas, į visumą surenkamas iš įvairaus lygio refleksijų nuotrupų.
Įdomi tema literatūros istorikams.
Žinoma, kur kas plačiau galėčiau lietis apie Kovo 11-ąją, nes už ją
pasirašiau ir buvau Sąjūdžio organizacinis dalyvis. Trumpai aiškiai
- viskas, kas buvo sprendžiama politiniu lygiu, tiesiogiai buvo
susiję su ypatingos prigimties emocija, kuri žmogų aplanko jam pačiam
aktyviai dalyvaujant epochinės reikšmės įvykiuose.
Tačiau užsienyje, kai ten jau buvo įmanoma nuvykti, paklaustas, ar
panašiai pakiliai jaučiasi ir Lietuvos gyventojai, nors ir tvirtindamas,
kad taip pat ir ne kitaip, viduje žinojau sakąs ne visą tiesą.
Sąjūdžio laikais teko keliauti Lietuvoje į visas keturias puses, todėl
tiek nepriklausomybės idėja, tiek tai, kas vyko ją įgyvendinus,
žmonių buvo pasitikta ne visur vienodai. Kolūkiuose apie artėjančias
permainas jie iš pradžių klausėsi tylėdami, o prasidėjus reformoms -
dažnai priešiškai ir net neleisdami kalbėti.
Tai atskira ir didelė tema, kurios gal ir nenorima prisiminti, bet
reikia, norint labiau pažinti visuomenę. Retėjančios Kovo 11-osios
signatarų gretos dar galėtų šiuo klausimu nemažai padėti jauniems
tyrėjams.
Užtat toks iš pirmo žvilgsnio visiškai paprastas klausimas, kuo Vasario
16-oji skiriasi nuo Kovo 11-osios, ranka parėmus smakrą, gerokai
susikomplikuoja.
Viena aišku - abu epochiniai sprendimai įvyko pačiu laiku. Uždelsus
valstybė galėjo ir „neįvykti“. Bijodamas būti sukritikuotas dėl Vasario
16-osios „pačiu laiku“, dėl Kovo 11-osios galiu drąsiai teigti, jog
visos kitos datos po to būtų beviltiškas įklimpimas į „perestroikos“
pinkles, prasidėjusius Rusijos politinius žaidimus, kurie ir pribaigė
Sovietų sąjungą, o mes, tiesiogiai atsidūrę NVS orbitoje, iš jos
kapanotumės iki šiol.
Nepriklausomybės idėja buvo labai svarbi griūvant imperijai, ji vis
tiek būtų kilusi, bet jos skelbimo laikas - įžvalgus ir net genialus.
Įžvalgus, paremtas ne tik giliu esamos situacijos suvokimu, bet
tikriausiai ir nuojauta dėl galimos Maskvos reakcijos.
Valandų skaičiavimas, kad balsavusieji už nepriklausomybės atkūrimą gali
būti išvaikyti ir įvesta ypatingoji padėtis, buvo tikras, ne viešųjų
ryšių akcija sprendimui sureikšminti.
Reakcija, kaip žinome ir patyrėme, buvo, bet ne tokia, apie kokią
galvota. Pralenktos net didžiųjų Vakarų valstybių įžvalgos (apie tai
sužinojau daug vėliau) - prognozuoti staigūs ir šiurkštūs Maskvos
veiksmai.
Laiko požiūriu jau gana iš toli ir pasilypėjus aukščiau kovų už
nuopelnus, akivaizdžiai matyti ir kiti Kovo 11-osios meto talentingi
sprendimai. Vienas jų, mano manymu, tolygus apsisprendimui, - kada
skelbti, pusiausvyros visuomenėje, ne tokios jau paprastos ir
vienalytės, kaip buvo įsivaizduojama, išlaikymas.
Iki šiol kartojama, jog visuomenė buvo supriešinta ir net įvardijami
tai darę asmenys. Visada sakiau ir galiu pakartoti, jog buvo
atvirkščiai.
Visuomenė iš dalies pati tarpusavyje priešinosi, papildomai susiskaldymą
skatino KGB agentūra, o Sąjūdžio vadovybė ir ypač V.Landsbergis, galiu
paliudyti, darė net su savo pažiūromis susikertančius sprendimus, kad to
neįvyktų.
Labai gerai atsimenu užkulisinius pasišnabždėjimus, kurių Sąjūdyje taip
pat netrūko, jog daroma strateginė klaida einant obuoliauti su LKP,
atsiskyrusia nuo SSKP. Net buvo ruošiamas „principingojo“ sąjūdžio
demaršas.
Kokios laukė pasekmės? Maskvai užteko bent kiek platesnio rato veikėjų,
nei M.Burokevičiaus komanda, pagalbos kreipimosi, ir tokia būtų suteikta
per kelias dienas. Tuometė Maskva daug tikėjosi ir iš sprendimų dėl
Lietuvos pilietybės.
Jokių teigiamų emocijų Lietuvos atžvilgiu neturintys dabartiniai Rusijos
istorikai pripažįsta, jog Lietuvos pozicija privertė skėsčioti rankomis
Kremliaus vanagus.
Kaip greitai net ne veiksmas, bet tik ketinimas panašiu klausimu,
pavyzdžiui, kalbos, tampa pretekstu agresijai, parodė neseni įvykiai
Ukrainoje.
Sąjūdžio politikai galvojo, ką darė. Galvojimas, suderintas su
jausmais, priimant istorinius sprendimus, ir yra didžiausia Kovo
11-osios pergalė pakeliui į istorinę reikšmę.
