Laukdami, kol knygynuose pasirodys R.Jancevičiaus knyga „Pieno puta žudikui“, dabartiniai ir buvę prokurorai surūkė ne po vieną cigaretę. Tuo neabejoja ir pats knygos autorius.
Kiek garsių bylų detalių ir prokuratūros darbo užkulisių atskleidė 34 metus prokuratūroje dirbęs ir prieš pusantrų metų iš tarnybos pasitraukęs 59 metų R.Jancevičius?
Pateikiame knygos ištrauką apie „Lietuvos ryto“ redakcijos sprogdinimą.
* * *
1995 m. lapkričio 16 d. išlėkė į orą baigiamas statyti „Lietuvos ryto“ redakcijos priestatas Vilniaus centre. Tyrimą dėl šio sprogimo vykdėme mes – Vilniaus prokurorai kartu su organizuotus nusikaltimus tyrusiais apskrities policijos pareigūnais. Šį tyrimą tiesiogiai kontroliavo tuometinis generalinio prokuroro pavaduotojas A.Paulauskas.
Po šio teroro akto buvo manoma, kad sprogimą galėjo užsakyti Kauno Daktarų gaujos vadeivos, apie kuriuos dienraštis tuo metu ypač daug rašė. Įtarimų krito ir ant „Aro“ rinktinės Klaipėdos kuopos narių.
Mat sprogimo išvakarėse buvo parengtas straipsnis apie kai kurių šios kuopos narių nusikalstamą veiklą. Į mūsų akiratį buvo patekę ir dienraščio konkurentai bei kai kurios „Lietuvos ryto“ publikacijomis nepatenkintos finansinės grupuotės.
Buvo keliamos ir politinės versijos, kurios, mano įsitikinimu, buvo ne tik realios, bet ir pagrindinės. Informacija plaukė įvairi ir įdomi. Buvo sulaikyta įvairių žmonių, tačiau tik ne tikrų sprogdintojų ir jų užsakovų.
Praėjus kuriam laikui iš policijos patriotų gavau informacijos, kad Vidaus reikalų ministerijos padaliniai vykdė žvalgybinę operaciją ir tyrinėjo vadinamąją „Juodvarnių“ grupę. Ji tąkart buvo netoli „Lietuvos ryto“ redakcijos vietos, buvusiame Lietuvos komjaunimo centro komiteto pastate.
Policija kontroliavo ir sekė du savanorius, kurie buvo aktyvūs „Juodvarnių“ organizacijos nariai. Jie buvo stebimi ir sprogimo „Lietuvos ryto“ redakcijos pastate metu, ir tai leido pagrįstai teigti, kad būtent šie asmenys prisidėjo prie šio nusikaltimo. Vėliau „Juodvarniai“ buvo pastebėti Klaipėdoje kaip tik tuo metu, kai Šventojoje susprogdintas žuvų perdirbimo cechas.
Šia informacija su mūsų tyrimo grupe niekas nepasidalijo. Iš karto kreipiausi į A.Paulauską, kuris taip pat nieko nežinojo. Per didelius vargus jis gavo reikalingus duomenis iš Vidaus reikalų ministerijos. Tuomet buvo nutarta pavesti sostinės policijai oficialiai vykdyti šių asmenų kontrolę ir suplanuoti tolesnę tyrimo taktiką.
Buvo sutarta, kad vieną iš įtariamųjų iškviesime į prokuratūrą, apklausime nereikšmingais klausimais ir toliau kontroliuosime jo veiksmus.
Norėjosi tikėti, kad ilgai laukti tyrimo rezultatų nereikės. Tačiau nurodytu laiku iškvietus įtariamąjį į prokuratūrą paaiškėjo, kad jis viską žino apie mūsų veiksmus. Negana to, išvakarėse jo namuose prokurorai buvo atlikę kratą.
Paaiškėjo, kad šitaip pasistengė Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Kęstutis Ragaišis. Iškviestas pas A.Paulauską kolega niekaip negalėjo paaiškinti, dėl ko tąkart buvo atliekamos kratos ir kokioje konkrečioje byloje. Vienu žodžiu, šis pareigūnas netyčia, o gal specialiai sugriovė mūsų tiltus.
Iš tyrimo galima spręsti, kad „Juodvarniai“ laikė save tikrais Lietuvos patriotais, treniravosi kariniuose poligonuose, mokėsi sprogdinti ar žudyti.
Nieko kito mums neliko, kaip sulaikyti įtariamuosius sprogdintojus. Mane vėl pasiekė neoficiali informacija, kad jie bus pripažinti nepakaltinamais. Informacija pasitvirtino – šie asmenys tuo pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleisti. Taigi tirdami šį nusikaltimą grįžome prie situacijos, nuo kurios ir pradėjome.
Nustatyti sprogdinimų užsakovo mums oficialiai nepavyko, nors mes, dalyvavusieji tyrime, kaltininkus žinome. Deja, dar neatėjo laikas juos įvardinti. Visi vėliau Lietuvoje vykę vadinamieji politiniai sprogdinimai patvirtino mūsų tyrimų išvadas.
Nė vienas šis nusikaltimas nebuvo ištirtas, o kalti asmenys nebuvo nuteisti teisme. Jeigu ir buvo vienas perduotas teismui, tai po galingo vieno iš politinių partijų puolimo jis buvo paleistas iš už grotų. Dar ilgai įvairių „Rankelių“ (asmens slapyvardis) pėdsakai nedavė mums ramybės.
Kitą kartą „Juodvarniai“ mano akiratyje pasirodė 2000 m. E.Šmidtas kartu su savo sėbrais atvyko į Varėną pasiimti miške paslėptų ginklų, šaudmenų ir sprogmenų. E.Šmidtas tuomet dirbo Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos mokytoju ir vadovavo „Juodvarnių“ organizacijos kovinei grupei. Kur jie ruošėsi panaudoti šiuos sprogmenis ir ginklus – taip ir liko paslaptis. Didelę dalį sprogmenų, šimtus šaudmenų mes vėliau atkasėme miške.
E.Šmidtui belaukiant savo sėbrų, pro šalį vykusiems policijos pareigūnams jaunas vyras sukėlė įtarimų. Buvo nutarta jį patikrinti, bet pastarasis nieko nelaukdamas šovė policijos pareigūnui į krūtinę ir pabėgo. Vienas jų, atvykęs kartu su E.Šmidtu, buvo sulaikytas, tačiau tegalėjo papasakoti apie šautuvų ir sprogmenų slėptuves, nieko daugiau.
Policininkas liko gyvas – jį išgelbėjo švarko kišenėje buvusi kortų kaladė. E.Šmidtas pasislėpė ir iki šiol nėra surastas.
Iš karto po įvykio policijos pareigūnai atliko dešimtis kratų, per kurias slėptuvėse buvo rastas tikras ginklų, sprogmenų arsenalas. Paaiškėjo, kad didžioji dalis karo amunicijos į slėptuves pateko iš Lietuvos kariuomenės sandėlių.
Noriu atkreipti dėmesį, kad E.Šmidto intensyviai niekas ir neieškojo. Operatyviniais duomenimis, jam pagalbą teikė šalies žvalgybininkai ir kontržvalgybininkai.
E.Šmidtas buvo išgabentas į vieną užsienio valstybę. Esu įsitikinęs, kad laiku jį sulaikius būtume gavę vertingos informacijos apie save tikraisiais Lietuvos patriotais vadinusius nusikaltėlius.
